TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Turto galia ir negalia

2015 02 05 6:00

Kodėl skurstama ir turtėjama vis greičiau ir kaip tai pakeisti? Kas atsitiko, kad jau greičiausiai kitąmet 1 proc. pasaulio turtingųjų turės daugiau nei likę 99 proc. gyventojų? Net prisiekę laisvosios rinkos šalininkai pagaliau pripažįsta, kad kapitalizmo variklis sugedo.

Tyrimą apie pasaulyje didėjančios nelygybės mastą šiųmečiame Davose pristačiusi Winnie Byanyima, su skurdu kovojančios tarptautinės organizacijos „Oxfam“ vadovė, planetos turtingiesiems pakartojo, kad atotrūkis tarp jų ir viso likusio pasaulio didėja vis sparčiau ir, jos žodžiais, yra „tiesiog sukrečiantis“.

Tai, kad net pasaulio galingiausieji aukščiausiu lygiu diskutuoja apie pajamų nelygybę ir turto pasiskirstymą – jau šiek tiek geriau negu nieko. Kodėl reikia apie tai kalbėti? Manoma, jog sveika pajamų diferenciacija skatina pažangą, tačiau tokio masto, kokia ji yra dabar, tik kenkia. Juolab kai ekonominė situacija kasmet blogėja, o turtinė nelygybė didėja.

„Visuomenės auksinis procentas“, arba „plutokratai“, kaip dabar vadinami tie, kurių rankose sutelktas pasaulio turtas, anksčiau reikalą supaprastindavo ir šaržuodavo: vos prašnekus apie socialinį teisingumą gąsdindavo komunizmo šmėkla ir primindavo, kuo baigdavosi bandymai „atimti ir padalyti“. Beje, viename tyrime iškelta hipotezė, kad visai žmonijai išdalijus visą pasaulio turtą po lygiai, toks pasiskirstymas truktų vos 60 dienų. Paskui jis vėl grįžtų į ankstesnių šeimininkų rankas.

Taip, niekas nesiginčija, kad reikia ir pastangų, ir žinių, ir tam tikrų savybių turtui sukaupti. Logiška, kad už tai turi būti deramai atlyginta. Tačiau koks turėtų būti skirtumas tarp aukščiausio rango vadovų ir jų pavaldinių, tarp korporacijų savininkų ir jose dirbančių žmonių? Ar „pajamų žirklių“ reguliavimą verta palikti vien laisvajai rinkai? Kitaip tariant, kada galima pasikliauti turtingiausiųjų sąmoningumu, o kada toks pasitikėjimas tik dar labiau skatina atotrūkį.

Aišku, galima diskutuoti, kodėl turtingieji prie visuotinės gerovės turėtų prisidėti daugiau nei kiti, – juk patys sukaupė savo turtus. Visų pirma, reikia nuoširdžiai atsakyti į klausimą, kiek jų turtinės gerovės sukurta pačių pastangomis ir kiek prie jos kūrimo prisidėjo kiti. Antra, ar yra taip, kad versliausi žmonės turtėja, o likusiųjų turtinė padėtis neblogėja. Ar vis dėlto vieni turtėja, o kiti skursta?

Antai net patys šveicarai kelia klausimą, kas atsitiko, kad saviškių – turtingiausiųjų – turtas per ketvirtį amžiaus padidėjo penkis kartus, ir nebijo pripažinti: taip, jis jau pranoksta ir viduramžių aristokratų iždus. Svarstoma, jog galbūt dėl to kaltas netinkamas turto apmokestinimo modelis.

Ką apie šią visą pasaulį apėmusią diskusiją mano Lietuvos gyventojai? Turtingiausiųjų požiūris gerokai skiriasi. Vieni, pagausinę savo turtus, sąmoningai ir atsakingai dalijasi jais su likusiais visuomenės nariais ir taip prisideda prie valstybės gerovės kūrimo. Kiti vengia dalytis arba net tiesiai šviesiai pasako, kad niekam nieko nėra skolingi ir skurstantieji jų absoliučiai nedomina, kitaip tariant, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Treti, kontroversiškiausi, atvirai deklaruoja viena, o daro visai ką kita – po socialinio atsakingumo lozungais įmantriai slepia trivialius savanaudiškus tikslus.

Antai vienas žymus politikas, sukaupęs nemažai turtų, visą savo europarlamentaro algą, kaip pats praneša, atiduoda varguoliams, remia įvairias akcijas, nors kita ranka vietoj apmokestinamų dividendų, kaip aiškėja, iš savo įmonių žeriasi neapmokestintas palūkanas už milijonines paskolas. Kitas – rengia koncertus ir šventes, dalija labdarą, bet savo darbuotojams moka „juodaisiais“.

Akivaizdu, kad mecenatystė, parama skurstantiesiems, labdara ir kitokios socialiai atsakingos iniciatyvos Lietuvoje pamažu tampa gero tono ženklu, kuris rodomas vis dažniau, nors ir ne visada nuoširdžiai. Tikėtina, jog pamažu suvokiama panašių žingsnių ilgalaikė vertė, nes ji apima ne tik teigiamus socialinius pokyčius, bet ir visuomenės pripažinimą už prasmingą indėlį į visos valstybės gerovę. Negailestinga socialinio atotrūkio statistika byloja, kad tokie pokyčiai vyksta pernelyg lėtai, tačiau tai nesumenkina jų vertės. Juk keistis išmokstama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"