TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tvoros ne pakrantėse, o mūsų galvose

2016 08 11 10:43

Prieš du metus buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis priėmė triukšmingą sprendimą – apginti konstitucines teises į vandens telkinius ir griežtai bausti aptvertas privačias valdas. Tuo metu buvo daug džiaugsmo, fanfarų. Ministras ant balto žirgo išjojo į Europos parlamentą, o žmonėms turėjo atsiverti visi keliai prie pinigingų privatininkų pakrančių. O kaip nutiko iš tikrųjų?

Pirmiausiai pastebėsiu, jog asmeniškai nuo p.Mazuronio tvorų revoliucijos nenukentėjau. Neturiu nei žemių prie vandenų nei didelių draugų su tokiais gėriais. Tad galiu išsakyti nešališką požiūrį į tai, kaip buvo sprendžiama pakrančių problema ir ar bausmių akcija pasiteisino.

Turbūt visi norime jaukaus, malonaus poilsio. Žinojimo, jog ten kur išskleidžiame stalelį ar skėtį yra tokia erdvė, kurioje esame lygūs tarp visų. Ar taip galime jaustis privatininko valdoje, kur 5 metrų plote lyg ir galime viską, tačiau už dešimties – stovi svetimas namas, vyksta nepažįstamų žmonių buitis? Daugelis sutiks – vargu. O „nutvorintos“ privatininkų valdos, kurių taip ir nenugulė poilsiautojų būreliai tai akivaizdžiai patvirtina.

Kitaip tariant, V.Mazuronio žygis už konstitucines teises gal ir buvo teisingas, tačiau jis neatnešė esminio rezultato. Trumpalaikis kai kurių pavydo džiaugsmas, jog tokiu būdu „privatininkai“ buvo pastatyti į vietą, neturėjo jokios apčiuopiamos prasmės, nes daugelio žmonių poilsis taip ir nepagerėjo.

Tuo tarpu pažvelkime, kaip pasikeitė viešo poilsio erdvės prie ežerų, upių ar tvenkinių? Išskyrus keliolika gražių pavyzdžių Trakuose, Molėtuose, Zarasuose ar Šakių rajone, likę šimtai (pabrėžiu – šimtai) viešų maudyklų iki šiol yra apgailėtinos, o prie jų toliau šliejasi žmonės. Ar buvo (ir tebėra) galima problemą išspręsti taip, jog viešos poilsio vietos taptų sutvarkytos, politikams nereikėtų kelti tvorų klausimo, o privatininkai – galėtų turėti ramybę?

Taip ir labai paprastu būdu – tvorų apmokestinimu bei šių lėšų surinkimu į savivaldybės poilsio vietų tvarkymo biudžeto eilutę. Įsivaizduokime, jog prasigyvenęs privatininkas V.M. turi 100 metrų pakrantės ruožą ir nori toliau jį laikyti tik sau. Prašom. Pagal savivaldybės nustatytą įkainį mokėkite po 5 eurus už metrą. Iš viso – 500 Eurų per metus. Nenorite mokėti – nusiimate tvoras. Išimčių nėra niekam.

Neabejoju, jog bent 100 (o gal ir daugiau) iš tūkstančių Molėtų ar Utenos rajonų pakrančių savininkų tokį mokestį susimokėtų, o savivaldybę pasiektų bent 20000 – 30000 Eurų suma. Ką galima padaryti už tokius pinigus? Po vieną puikų pliažą viešose vietose per metus. Su smėliuku, aikštelėmis, pavėsinėmis, kabinomis, trinkelėmis ir t.t.. Dar liktų viešiems kilnojamiems tualetams ir bent vienai gelbėtojų pamainai.

Ar toks pliažas, sutvarkytas iš privatininkų tvorų mokesčių ir užtikrinantis kokybišką gyventojų poilsį įmanomas tikrovėje? Taip, kai tvoras nusiimsime nuo savo galvų ir pradėsime remtis ne emocijomis o protu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"