TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tylos kalinio Chodorkovskio iššūkis Kremliui

2006 09 26 0:00

Žurnalistas Valerijus Paniuškinas po pažinties su "Jukos" naftos kompanijos prezidentu Michailu Chodorkovskiu didžiausių Rusijos priešų reitingų lentelėje iš 98 vietos pakilo į penktąją. Tam padėjo jo knyga "Tylos kalinys", pasakojanti apie tai, kas Rusijoje nutinka žmogui, siekiančiam laisvės.

Narkomanijos, onkologijos, AIDS, skurdo temomis rašantis Rusijos "Kommersant" leidinio žurnalistas Valerijus Paniuškinas, pelnęs "Auksinės plunksnos" apdovanojimą, atvyko į Lietuvą pristatyti lietuvių kalba išleistos knygos "Tylos kalinys". Su Michailu Chodorkovskiu jis susipažino teismo salėje ir asmeniškai bendravo laiškais, kuriuos garsiausiam Rusijos kaliniui įteikdavo advokatas. Autorius prisipažino, kad nenorėtų rašyti knygos tęsinio. "Aprašyta istorija užbaigta. Chodorkovskis sėdi kalėjime. Nenorėčiau tęsti. Nebent kas nors įvyktų. Rusijos kalėjimuose buvo atvejų, kai garsūs kaliniai mirdavo keistomis aplinkybėmis. Tuomet tektų rašyti", - kalbėjo Paniuškinas ir prisipažino, kad jam įdomiau būtų parašyti knygą apie prezidentą Vladimirą Putiną.

Knyga sūnui

"Šią knygą parašiau savo sūnui Vasiai, kuriam šiandien septyniolika. Noriu, kad jis bei jo bendraamžiai žinotų ir suprastų, kaip prasidėjo karas Čečėnijoje, kas vyko Beslane, kaip vyko privatizacija Rusijoje", - sakė publicistas, prisiminęs epizodą iš savo šeimos gyvenimo.

Pernai birželį jų šeima išvyko į vasarnamį pas draugus. Vakare televizija rodė filmą "Nuoširdus prisipažinimas", kurį galima vertinti kaip propagandinį užsakymą. Paniuškino sūnus pasižiūrėjo filmą, kur diktorius teigė, kad Chodorkovskis buvo komjaunuolis, spekuliavo, per apgaulę įsigijo naftos kompaniją, nemokėjo mokesčių, žudė visus, kas stojo skersai kelio, ir tapo turtuoliu. Tačiau buvo nutvertas ir pasodintas į kalėjimą, nes nemokėjo mokesčių. Sūnus tėvo paklausė, kodėl jis palaiko nusikaltėlį, kodėl ėjo piketuoti už Chodorkovskį. Tąsyk pokalbis su sūnumi ilgai užtruko, atsakant į šimtus jo klausimų. Žurnalistas tada ir suprato, kad jo protestų nepakanka. Taip gimė istorija apie tai, kas nutinka Rusijoje žmogui, siekiančiam tapti laisvam.

Pokalbis apie korupciją Kremliuje

Žurnalistas, paklaustas, ar nepatyrė baimės rašydamas tiesą ne tik apie Chodorkovskį, bet ir apie Rusijos valdžią, pajuokavo, kad "bijo skristi, nes bijo aukščio, tačiau Putino nebijo". Žurnalistas neabejoja galimybe, kad Putinas gali į aukščiausiąją valdžią iškopti ir trečiąkart. "Jeigu Lukašenka gali, tai kodėl Putinas negalėtų", - neatmetė tokios galimybės knygos autorius. Tik ar Rusijai bus geriau?

Ypač raiškiai autorius savo knygoje aprašė 2003 metų vasario 19-osios prezidento Putino susitikimą su stambiausiais pramonininkais ir verslininkais Kremliuje. Chodorkovskio kalba buvo it griaustinis viduržiemį.

"Jis (Chodorkovskis - aut.) kalbėjo: Korupciją reikia padaryti gėdingu reiškiniu. Prisiminkim, pavyzdžiui, istoriją, kai "Rosneft" nusipirko kompaniją "Severnaja neft". Visi mano, kad šis sandėris turėjo, taip sakant, papildomų motyvų...
Salė apmiršta. Jie supranta, apie ką kalbama. Chodorkovskis užuominomis, tačiau vis dėlto sviedė prezidentui į akis baisų kaltinimą. Reikalas tas, kad ne per seniausiai prieš šį susitikimą valstybinė kompanija "Rosneft" gerokai permokėdama nusipirko mažytę naftos kompaniją "Severnaja neft". Kitaip sakant, valstybė nusipirko privačią kompaniją už iš anksto užkeltą kainą. Jeigu dešimtąjį dešimtmetį korupcija klestėjo todėl, kad valstybė pusvelčiui išparduodavo savo kompanijas, tai ar tik nėra taip, kad dutūkstantaisiais korupcija klesti todėl, kad valstybė už per didelę kainą superka privačias kompanijas? Štai ką pasakė Chodorkovskis. Tai tas pats, kas prezidentui pasakyti: "Jūs ir jūsų komanda - jūs ir esate didžiausi korupcininkai". (Ištrauka iš knygos.)

Talentingas verslininkas

Seimo narys Gintaras Steponavičius, dalyvavęs susitikime su knygos autoriumi Paniuškinu, prisipažino, kad "Tylos kalinį" perskaitė prieš pusmetį rusų kalba.

"Stebint Rusijos įvykius, plika akimi matomos tendencijos, kad laisvės ten vis mažiau lieka. Chodorkovskio istorija pamokoma daugeliu atžvilgiu. Prie valstybės propagandos mašinos nėra daug autentiškų šaltinių, nešališkai tiriančių šią istoriją. Pono Paniuškino knyga man pasirodė parašyta objektyviai. Autorius nesusijęs nei su valdžia, nei su Chodorkovskiu. Jis sugebėjo vienodai objektyviai pažvelgti ir net panirti į visus užkulisius", - sakė Steponavičius.

- Ką naujo, nežinomo ar netikėto jums atskleidė perteiktas Chodorkovskio paveikslas? Juk knygoje jis - prieštaringa asmenybė, spalvinama ir juoda, ir balta spalvomis?

- Be abejonės, jį Rusijoje mėgina piešti ir labai juodomis spalvomis. Kiti pernelyg idealizuoja. Chodorkovskis atsiskleidžia kaip žmogus, pademonstravęs talentingo verslininko sugebėjimus. Jis sukūrė milžinišką vakarietiškais principais veikiančią naftos kompaniją. Lietuva tai irgi pajuto per "Mažeikių naftą", kur susitvarkė reikalai.

- Knygoje aptinkame įvykių grandinę, kaip Chodorkovskis veržėsi užkariauti verslą ir sukaupti milijardus, dažnai pamindamas sąžinę ir teisingumą. Kita vertus, jo tikslas - ne kapitalas ir ne pinigai, net ne valdžios viršūnė. Turtingiausias Rusijoje žmogus milijonus investavo į švietimą, socialinę sferą, mokslą - į ateitį. Ar suderinami ne visada dorai uždirbti pinigai su gražių ir kilnių tikslų siekiais?

- Perskaitę knygą galime suvokti, kad didysis magnatas, rūpindamasis švietimu ir mokslu, investuodamas tarsi mėgino grąžinti skolas. Privalome prisiminti, kaip Rusijoje vyko privatizacija ekonomikos sektoriuje. Pagrįstai kyla klausimas, kodėl Chodorkovskis tapo autsaideriu. Juk kiti verslininkai oligarchai dėl to nebuvo persekiojami ar sodinami į kaltinamųjų suolą. Nereikia pamiršti, kad jis siekė demokratizuoti savo šalį, finansuodamas įvairias programas ir stiprindamas pilietinę visuomenę. Juk būtent tai gali pakirsti totalitarinės ar autoritarinės sistemos šaknis. Dėl to Chodorkovskis sumokėjo brangiai.

- Ar neįžvelgiate paralelių su Lietuva? Juk mūsų valstybėje privatizavimo grimasos labai panašios į Rusijos?

- Manau, kad mastas ir apetitas buvo kiti: neturime nei naftos, nei metalurgijos gigantų. Privatizavimo pirmasis etapas, žinoma, ir Lietuvoje neapsiėjo be spaudimo, be užkulisinių žaidimų ir susitarimų, kai nemenka valstybės turto dalis buvo elementariai išparduota.

- Kaip prognozuojate Chodorkovskio ateitį? Ar pavyks jam gyvam ir sveikam išeiti į laisvę, ypač prieš prezidento rinkimus 2012-aisiais?

- Žinant apie išradingus Rusijos valdžios metodus, kaip iš talentingo verslininko padaryti nuolankų tarną, Chodorkovskio ateitis - jo paties rankose. Po šios bylos gali nutikti, kad valdžiai tarnaujantys teisininkai ras ir naujų kaltinimų jam. Gali pasitvirtinti pačios liūdniausios prognozės. Tačiau Rusijoje po 2008 metų rinkimų, tikėkimės, įvyks permainų.

Legendinės drąsos žmogus

Paniuškino knygą Seimo narys Emanuelis Zingeris išsivežė į Strasbūrą, kur dalyvauja Europos Tarybos Kultūros komiteto posėdyje.

- Man ši knyga itin įdomi, nes sutapus aplinkybėms asmeniškai susipažinau su Chodorkovskiu ir ne kartą su juo bendravau.

- Kokį pažinote Chodorkovskį? Kokią susidarėte nuomonę apie jį?

- Man jis - legendinės drąsos žmogus. Kai buvo atvykęs į Lietuvą, jis man sakė, kad Rusija negali turėti stipraus centro. Kiekviena stipri valdžia ten virsta tironija. Reikalinga parlamentinė respublika, o ne prezidentinė. Liūdna Rusijos istorijos patirtis rodo, kad kiekvienas caras trokšta tapti vienvaldžiu vadovu.

- Kokiomis aplinkybėmis užsimezgė jūsų pažintis su Chodorkovskiu?

- Tai buvo 2001-aisiais. Per valstybės šventę, liepos 6-ąją, teko dalyvauti prezidento priėmime. Chodorkovskis buvo atvykęs su savo bendražygiu Michailu Brudnu. Prezidentūros sodelyje ilgai diskutavome apie valstybių ateitį, aptarėme parlamentines Rusijos partijas, jų lyderius. Chodorkovskis nupiešė savo gyvenimo viziją. Supratau, kad jis netroško valdžios. Jis nukentėjo vien dėl savo asmenybės dydžio.

- Kaip manote, kodėl Chodorkovskis liko Rusijoje, kai galėjo išvykti ir išvengti arešto, teismo, kalėjimo? Taip pasielgė jo abu pavaduotojai...

- Taip, ir Brudnas, ir Leonidas Nevzlinas dabar Izraelyje. Šioje šalyje jie yra saugūs. Mano nuomone, Chodorkovskis nebegalėjo išvykti, kai buvo suimtas jo bendražygis Platonas Lebedevas. Jis jautė atsakomybę, pareigą likti šioje šalyje iki galo.

- Kaip manote, kada Kremlius juto didesnį pavojų: ar kai Chodorkovskis buvo laisvėje, ar dabar?

- Jis tapo pavojingas, kai pradėjo atvirai kovoti su korumpuota valdžia. Demokratijos ir laisvės siekimas suvokiamas kaip pavojus, kuris klibina Kremliaus pamatus. Jei dabar Chodorkovskis būtų laisvas, sulauktų daug savo idėjų sekėjų. Tapęs kaliniu jis irgi jaučiasi gana laisvu demokratinės ateities pranašu. Man jis primena 1825-ųjų Rusijos dekabristus. Jie irgi buvo pirmieji kovotojai dėl pilietinių teisių. Chodorkovskio atvejis panašus. Jis jau tapo istorine asmenybe. Tai buvo iššūkis Kremliui, kurio nurodymu su kovotoju pasistengta susidoroti. Tačiau nepavyko jo įveikti ar nutildyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"