TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ugdantys meilę

2014 07 30 6:00

Antikos išminčius Sokratas manė suradęs receptą laimingai šaliai. Jo nuomone, laiminga ta šalis, kurioje mokytojais tampa protingiausi ir doriausi žmonės. Prisiminus, jog Lietuva pagal tarptautines apklausas jau keletą metų atsiduria tarp nelaimingiausių šalių, prašosi išvada, kad nors mokytojų turime daug, bet, matyt, nedaug jų atitinka Sokrato receptą.

Tačiau taip, regis, yra ne tik mūsų šalyje, nes jau XVIII amžiaus pabaigos - XIX amžiaus pradžios vokiečių poetas Johannas Wolfgangas von Goethe teigė, jog „tie, iš kurių mes mokomės, teisingai vadinami mūsų mokytojais, bet ne kiekvienas, kuris mus moko, vertas šio vardo“.

O koks mokytojas yra vertas šito vardo?

Vyniodami pedagoginių problemų kamuolį, galiausiai atvyniotume jį iki mokytojo meilės savo darbui ir meilės mokiniui.

Į širdį įkrito Arvydo Šliogerio mintis, kad tik atiduodant dalį savęs kitiems galima sukurti tokį pasaulį, kuris taps tavo - mūsų - meilės lauku.

Tokiame meilės lauke kartais pavyksta gaivintis ir man.

Darbėnų miestelio bibliotekoje savo nueito kelio įspūdžiais bei kūryba su buvusiais bendramoksliais, mokytojais, kaimynais dalijosi du broliai aktoriai, Edvardas ir Vytautas Kupšiai. Jaunesnysis, Vytautas, iki šiol tebedirba Panevėžio teatre, vaidina, režisuoja, kuria dainas ir pjeses. Edvardą aktoriaus laimė iš Panevėžio nuviliojo į tolimą Jakutiją, kur jam suteiktas nusipelniusio aktoriaus vardas, bet kiekvieną vasarą jis grįžta į gimtinę. Tai jis kartu su keliais buvusiais bendraklasiais tarė tokius meilės ir dėkingumo žodžius mokytojui, lituanistui Romui Laurinavičiui (deja, anksti mirusiam), kokius nedažnai tenka išgirsti apie mokytojus iš jų mokinių!

R. Laurinavičius baigė tą patį fakultetą kaip ir aš, tik metais anksčiau. Kaip prisimena jo bendrakursiai, tai buvęs vargo vaikas, vaikų namų augintinis, bet labai švelnios ir šviesios sielos, labai apsiskaitęs, intelektualus. Be gilaus domėjimosi literatūra, turėjęs dar ir kitą talentą - buvęs gabus dailei. O dabar paaiškėjo jį turėjus ir dar vieną talentą - pedagogo, Mokytojo, sugebėjusio savo mokiniams išugdyti meilę knygai, menui, teatrui, gimtajai žemei!

R. Laurinavičiaus gyvenimas - įsikūnijusi Alberto Schweitzerio mintis, kad vienintelis svarbus dalykas mums išėjus bus meilės pėdsakai, kuriuos paliksime...

O juk kadaise ne vienam Romo amžininkui jis atrodė keistuolis, nelabai pritampantis prie standarto.

Tačiau neteisinga būtų manyti, kad meilės pėdsakai mokinių širdyse išryškėja tik Mokytojui išėjus į amžinybę. Įspaudžia juos ir permainų varginami šiuolaikinės mokyklos mokytojai.

Neseniai juos aptikau kuršių laikus menančiame kaimelyje Impiltyje (tik lietuviai jį be reikalo pervadino į Įpiltį, nors netoli esančiam kitam kuršių kaimeliui maloningai paliktas jo pirmapradis pavadinimas - Imbarė), prisiglaudusiame prie Šventosios upės Latvijos pasienyje. Ten šiandien su „kieliukais“ - Įpilties pagrindinės mokyklos folkloro ansamblio „Kėilelė“ nariais - čiauška, dainuoja, groja muzikos mokytoja Laima Šiaulienė. Tai vienintelis moksleivių folkloro kolektyvas iš Kretingos rajono, dalyvavęs Dainų šventėje. Galite įsivaizduoti džiaugsmą vieno toliausiai nuo sostinės esančio kaimo vaikų, liaudies daina ir šokiu pelniusių neužmirštamus įspūdžius iš Tautos šventės!

Pasiteiravus, kodėl laimėti kelialapį į Dainų šventę pavyko su kaimo mokyklos, o ne su Kretingos Pranciškonų gimnazijos, kur yra pagrindinė mokytojos darbovietė, kolektyvu, L. Šiaulienė išvardijo keletą sąlygų, kurios, jos nuomone, lemia sėkmę. Viena jų - kūrybai, darbui palanki aplinka, kuri nepriklauso nuo įvairių išorinių veiksnių (nuo mokyklos lygio, moksleivių skaičiaus, atstumo iki didesnių kultūros centrų ir pan.), o nulemiama žmonių: supratingų vadovų, žmonių, su kuriais dirbama ir dėl kurių dirbama.

Mokytoja nepamiršo ir meilės. Meilės liaudies dainai, liaudies kūrybai, kurią šiandien po Lietuvą skleidžia buvę Klaipėdos universiteto docentės Rūtos Vildžiūnienės studentai, tarp jų - L. Šiaulienė. O klausantis „Kėilelės“ koncerto, negalima buvo nematyti, kokia meile ir džiaugsmu spindėjo tiek jaunųjų atlikėjų, tiek ir jų pedagogų akys.

Matyt, teisus buvo kitas antikos filosofas ir rašytojas Plutarchas, pasakęs: „Mokinys - ne indas, kurį reikia pripildyti, o fakelas, kurį reikia uždegti.“

Ar pavyko uždegti fakelą mokytojai Laimai?

Jauniausio ansamblio „Kėilelė“ dalyvio pirmoko Jono mama pasakojo, kad Jonelis, grįžęs iš Vilniaus, ilgai miegojo, o atsikėlęs uždainavo. Ir tebedainuoja tas žemaitiškas dainas, kurias išmoko ansamblyje.

O kas iš mūsų nenorėtų, kad rytas prasidėtų lietuviška, žemaitiška dainele, kurią čiulba gieda savas paukštukas - mylimas vaikas ar vaikaitis?

Nebent tas, kurio širdyje nerusena meilės fakelas!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"