TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ukraina. Negalima pamiršti ir palikti

2016 01 02 6:00

Naivu būtų tikėtis, jog Rusija bandydama nutraukti dėmesį nuo Ukrainos, pati ją pamirš. Rusijos interesai Ukrainoje niekur nedingo. Pastarasis sprendimas nutraukti sutartį dėl Laisvos prekybos zonos, vadovaujantis principu „arba Rusija, arba ES“, tik patvirtina faktą, jog Rusija Ukrainą laiko savo įtakos zona. 

Nepamiršo Ukrainos (bent jau kol kas) ir Europos Sąjunga, kuri pratęsė sankcijas Rusijai dar pusmečiui. Logiška, nes priežasčių nepratęsti sankcijų nėra. Niekas nepasikeitė. O Rusijos mojavimas „kovos su tarptautiniu terorizmu“ vėliava, siekiant sankcijų panaikinimo ir grįžimo į pasaulio lyderių klubą, atrodo tiesiog juokingai. Rusija Sirijoje iš esmės nekovoja su DAESH.

Tačiau ne mažiau svarbu yra tai, kas vyksta pačioje Ukrainoje. O vyksta tai, kas nepalanku Ukrainai, bet palanku Rusijai. Ukraina vis padovanoja Rusijai „dovaneles“, kurios su pasimėgavimu išvyniojamos valstybinių, Kremliaus valdomų, televizijų laidose. Pastarosiomis dienomis rusiškų televizijų dėmesys Ukrainai suintensyvėjęs. Juk negalima leisti žmonėms pamiršti priešą Nr.2 (neigiamai Ukrainą vertina daugiau nei 60 proc. rusų) . O hiperbolizuojant Ukrainos problemas, ne taip blogai atrodo ir sava valstybė. Šis principas visada veikia.

Konfliktas Rytų Ukrainoje vis dar rusena. Pastarosiomis dienomis vėl vyksta provokacijos, kurių šaltinį identifikuoti ne taip paprasta. ESBO misijos veikla taip pat ribojama, todėl gauti objektyvią informaciją sudėtinga. Nors ir sutarta dėl „tylos režimo“ įsigaliojimo nuo gruodžio 23 d., tačiau jau ne kartą susitarimai buvo pažeisti. Pats konfliktas gali ir vėl suaktyvėti. Tai nesudėtinga, nes karinė technika niekur neatitraukta. (Todėl kalbėti apie Minsko susitarimų įgyvendinimą nėra prasmės. Rusija tuo visiškai nesuinteresuota.) Iš dalies toks suintensyvėjimas gali būti parankus tiek Ukrainai, tiek Rusijai. Ukraina vėl atkreiptų į save dėmesį ir tam tikra prasme galėtų pasinaudoti Rusijoje taip gerai įvaldyta „priešo koncepcija“. Tačiau tai kainuotų labai daug iš ekonominės duobės ir taip sunkiai besikapstančiai šaliai ir dar labiau atitolintų reformas, kurios, deja, dėl dabartinės valdžios neįgalumo, finansinių problemų, nevyksta, kaip turėtų vykti. O Rusija paaštrėjus konfliktui veikiausia demonstratyviai, užsidėjus taip mėgstamą taikos balandžio kaukę, surengtų separatistų „sutramdymo“ šou ir situaciją pabandytų išnaudoti savo tisklų pasiekimui. Panašu, jog konflikto sprendimo dar teks palaukti.

Nors daugelis piešė gražią Ukrainos ateitį euroatlantinės integracijos kelyje, deja, Maidano dvasią išvaikė rūsti realybė, o tiksliau įsišaknijusios politinės sistemos problemos, kurioms panaikinti neužtenka tik noro. Pirmiausia, tai neišspręsta oligarchų problema. Oligarchų ir valdžios simbiozė, kuri kartais virsta ir atvira politine kova, yra destrukcinis veiksnys, dėl kurio reformos, valdžios autonomiškumas tampa tik siekiamybėmis.

Antras, svarbus aspektas – politinių lyderių, turinčių autoritetą nebuvimas. Nei Oranžinė revoliucija, nei Maidanas neatvedė į Ukrainos politinę areną lyderių, turinčių autoritetą ir ilgalaikį visuomenės pasitikėjimą. Pats P. Porošenka išrinktas prezidentu kaip mažiausia blogybė iš pasiūlyto meniu. Apklausos rodo, jog nuo 2014 m. rugsėjo iki 2015 m. rugsėjo P. Porošenkos pasitikėjimo reitingas smuko nuo 69 proc. iki 32 proc., nepasitiki prezidentu 69 proc. piliečių. Premjero A. Jaceniuko reitingas tesiekia 20 proc. ir smuko trimis kartais. Pasitikėjimo nauja valždia limitas greitai buvo išnaudotas. To pasekoje žmonės vėl linkę ieškoti mažesnės blogybės. J. Timošenko išaugę reitingai tai puikiai iliustruoja. Dažnai vykstantis politinis cirkas Aukščiausioje Radoje tik dar labiau mažina tikėjimą politikų kompetencija ir gebėjimu valdyti šalį. Rasti politiką be kriminalinės praeities ar sąsajų su verslu – misija beveik neįmanoma. Tačiau nesibaigiančiais protestais progreso nepasieksi, revoliucija negali tęstis amžinai. Reikia esminės politinio elito transformacijos.

Sunkėjanti ekonominė padėtis dar labiau komplikuoja politinės sistemos kaitą ir reformų įgyvendinimą. 2015 m. Ukrainos BVP smuko 9 proc., infliacija siekia apie 43–45 proc. (pasiektas 20 metų antirekordas), realus darbo užmokestis susitraukė apie 20 proc., valstybės skola nuolat auga. Priežasčių džiaugsmui rasti sunku.

Svarbu, jog Ukraina neliktų ES ir JAV politikos paraštėse. Tik su tarptautinės sistemos palaikymu, reformų įgyvendinimu, ukrainiečių pilietinės visuomenės stiprybe galima tikėtis pozityvių pokyčių. Stipri ir auganti Ukraina – geriausias galimas atsakas pamiršusiai tarptautinės teisės ir valstybių suvereniteto principus Rusijai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"