TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ukrainos Maidano pamokos Lietuvos valdžiai

2014 01 28 6:00

Praėjusią savaitę Lietuvos valdžia vėl atkreipė dėmesį į įvykius Ukrainoje, kuriuos buvo lyg ir primiršusi po Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasiūlė Lietuvos pagalbą gydant Kijevo sužeistuosius. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pasisakė už sankcijas Ukrainos valdžios pareigūnams, jeigu šie imtųsi jėgos. Keletas Lietuvos Seimo narių išvyko į Kijevą.

Solidarumą su Ukraina vis stipriau rodo ir Lietuvos visuomenė. Piketai prie Ukrainos ambasados, Rašytojų sąjungos skaitymai, skirti Ukrainai, Lietuvos žurnalistų akcija nukentėjusiems plunksnos broliams paremti - visa tai rodo, kad atgimsta mūsų valstybes ir tautas jungianti dvasia, buvusi stipri Sąjūdžio metais ir per Oranžinę revoliuciją. O ukrainiečiai per pastaruosius kelis mėnesius virto tauta. Jeigu prisidėtų ir Rytų Ukraina, taip pat norinti, kad šalyje neliktų tokios milžiniškos korupcijos, įvyktų vieningos Ukrainos tautos gimimas.

Tačiau patys ukrainiečiai šiomis dienomis karčiai kalba, kad kitų šalių politikus reaguoti priverčia tik kraujo praliejimas. Maidanas laikosi du mėnesius - iš pradžių - lietuje, dabar - šaltyje. Kiekvieną savaitgalį ten vadinamoji liaudies večė suburdavo kelis šimtus tūkstančių, net iki pusės milijono žmonių. Ir nieko. Šio taikaus žmonių balso stengėsi nepastebėti nei Ukrainos valdžia, nei didžioji dalis Europos valstybių, taip pat ir Lietuvos, politikų.

Pirmoji pamoka, kurią po įvykių Maidane turėtų suvokti ir Lietuvos valdantieji, kad Ukrainos valdžia, prokuratūra ir specialiosios "Berkut" pajėgos, nusikaltėliai ėmė siautėti tik todėl, kad Europos ir kiti Vakarų politikai kuriam laikui "primiršo" šią šalį. Tačiau yra ir kita įvykių Maidane pamoka. Visas šis spontaniškas jokių tarnybų, politikų, diplomatų neprognozuotas žmonių Ukrainoje sukilimas prasidėjo tik todėl, kad paprastų ukrainiečių širdyse lašas po lašo kaupėsi neteisybės jausmas dėl valdžios ir teisėsaugos veiksmų. Praėjusių metų pavasarį, o vėliau ir spalį tai gerai jutau girdėdamas žmonių ne tik iš Vakarų ir Centrinės Ukrainos, bet ir Odesos bei Rytų Ukrainos kalbas. Tada tai dar buvo bejėgiškos šnekos, tvirtinant, kad šalyje nieko negalima pakeisti.

Net ir lapkričio 21-osios išvakarėse, kai Ukrainos opozicija sušaukė žmones į aikštę Kijeve, o Maidane jau porą dienų stovėjo studentai, nė vienas įtakingas opozicijos politikas netikėjo, kad į aikštes vėl gali išeiti milijonai. Tuo abejojo ir diplomatai Kijeve. Jie aiškiai suprato, kad po Oranžinės revoliucijos politikai neįvykdė savo pažadų, todėl prarado žmonių pasitikėjimą, kurį sunku atgauti ir praėjus devyneriems metams.

Tačiau tai, kad Ukrainoje sukilo žmonės, - ne opozicijos politikų nuopelnas. Jie tik bandė prisitaikyti prie šio gaivališko proceso, jį reguliuoti, koordinuoti, išsilaikyti ir tapti autoritetais Maidanui. Prieš neteisingumą sukilo patys žmonės.

Visa tai tapo tikra revoliucija. Du mėnesius Maidanas buvo taiki revoliucija, vėliau įvyko susirėmimai su "Berkut" pajėgomis, žuvo protestuotojų. Pasirodė informacija, kaip "Berkut" nariai tyčiojasi iš protesto akcijų dalyvių. Nepasitenkinimo valdžia nuotaikos dabar jau prasiveržė ne tik Kijeve. Ir visa jėga. Ima stiprėti radikalus šio protesto sparnas.

Lietuva iki šiol jautėsi Ukrainos ir kitų Rytų partnerystės šalių mokytoja. Mokė demokratijos, kurti teisinę valstybę. Tačiau šiandien pažvelgę į Lietuvos realybę turime pripažinti, kad mūsų šalyje taip pat yra bėdų, kurios nesprendžiamos jau sukūrė traumuotos visuomenės kompleksą. Kaip ir Ukrainoje.

Ukrainoje tos problemos yra daug ryškesnės, ten aukštosios valdžios korupcija yra labai didelė. Bet ar jos nėra pas mus? Tik Ukrainoje aukštoji valdžia, pasipinigavusi žmonių sąskaita, stato sau apartamentų kompleksus prie Juodosios jūros, Karpatuose, o mūsų - vilas prie Baltijos jūros ar ežerų. Ukrainoje protestuotojai užėmė vietos valdžios pastatus, nes savivalda neveikia. Tačiau ar veikia ji Lietuvoje? Ar rajonuose, ypač kur valdo kokia nors viena partija, žmonės jaučia, kad jie - valdžia? O prokuratūra, tarsi juodoji dėžė, marinanti įtakingų asmenų bylas? O kitos valstybės institucijos, taip ir nepajėgiančios duoti atsakymo, kurie asmenys valdžioje palaiko ryšius su šešėliniu, kontrabandos verslu, atstovauja jo interesams, ima vadinamuosius "otkatus" už paslaugas? Man šiuo atžvilgiu jos panašios į Ukrainos teisėsaugą ir aklas savo valdžios korupcijai šios šalies institucijas. Juk valstybėje, kuri nesprendžia savo problemų, anksčiau ar vėliau kyla gaivaliniai procesai. Į juos gali įsitraukti ir kitų šalių jėgos, tad geriau viską daryti ramiai, savo rankomis ir protu.

Taigi, ką po įvykių Ukrainoje turėtų suprasti mūsų valdžia? Brandi valstybė, dar nepraradusi savo vidinių kūrybinių galių, gali apsieiti ir be smurto gatvėse, revoliucinių veiksmų, pati įveikdama savo vidines negeroves. Bet turi būti aukščiausiųjų politikų valia tokioms problemoms spręsti, turi vykti realus dialogas, taip pat ir kritiškas, su savo šalies piliečiais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"