Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Ukrainos nerimas dėl savo valstybės ateities

 
2017 01 12 16:07

Didžioji dalis Ukrainos, kaip ir daugelis Vakarų Europos politinio elito, JAV prezidento rinkimuose tikėjosi demokratės H. Clinton pergalės. Nugalėjus respublikonui D. Trumpui, dalis įtakingų Ukrainos politikų ir su jais glaudžiai susijusių oligarchų išsigando, kad naujas JAV prezidentas bus palankesnis Maskvai, o ne Kijevui.

Ar taip bus iš tikrųjų, dar nežinia, nes būsimo JAV valstybės sekretoriaus Rexo Tillersono atsakymai Kongrese aiškiai liudija, kad JAV naujoji administracija palaiko Ukrainos teritorinį integralumą ir neketina pripažinti Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos.

Apie augantį nerimą dėl Ukrainos būsimos geopolitinės situacijos pokyčių ir baimę, kad JAV gali nusigręžti nuo Ukrainos politiškai ir ekonomiškai, liudija JAV leidinyje „Wall Street Journal“ ukrainiečių multimilijardieriaus ir vieno įtakingiausių oligarchų Viktoro Pinčiuko straipsnis apie galimą Ukrainos ateitį.

Kijevo žydų šeimoje gimęs V. Pinčiukas sėkmingą oligarcho karjerą padarė ne be buvusio prezidento Leonido Kučmos pagalbos. Jis vedė prezidento dukrą ir įsitvirtino pramoniniame Dnepropetrovsko regione privatizuodamas plieno, padangų ir kitos paskirties įmones. Renatas Achmetovas ir V. Pinčiukas laikomi turtingiausiais Ukrainos žmonėmis. Jo turtas „Forbes“ duomenimis įvertintas apytikriai pusantro milijardo dolerių suma. Ir, kaip pastebėjo vokiečių „Deutsche Welle“, V. Pinčiukui išleisti savo 50-tojo gimtadienio proga Prancūzijos kalnų kurorte šešis milijonus dolerių buvo vieni niekai. Beje, V. Pinčiukas garsėja ir kaip filantropas, turintis savo vardo fondą ir net kažkada parėmęs D. Trumpo fondą.

Ką gi rašo vienas turtingiausių Ukrainos oligarchų įtakingame JAV verslo leidinyje? Jausdamas artėjančius pokyčius Amerikos užsienio politikoje V. Pinčiukas siūlo Ukrainai atsisakyti siekti narystės NATO ir rinktis neutralitetą, kaip kompromisą Rusijos spaudimui. Jis taip pat siūlo atidėti Krymo klausimo sprendimą ateičiai. Tikintis, kad, galbūt, ateityje patys Krymo gyventojai panorės prisijungti prie Ukrainos, kaip tai padarė rytų vokiečiai prisijungdami prie Vokietijos Federacinės Respublikos. V. Pinčiukas siūlo Ukrainai nusileisti Rusijai ir esant jos kariniams daliniams rytiniuose rajonuose, leisti surengti vietos rinkimus. Suprantama, tokie rinkimai nebūtų laisvi ir demokratiški.

Kaip matome, V. Pinčiuko pasiūlymai kažkiek atitinka buvusio JAV valstybės sekretoriaus H. Kissingerio mintis apie jo peršamą balanso politiką, o taip pat ir kai kurių kitų JAV buvusių politikų nuomonę, kad Ukrainai geriau nebūti NATO nare, o tenkintis neutralitetu. Beje, neutraliteto politiką deklaravo ir V. Pinčiuko uošvis, buvęs Ukrainos prezidentas L. Kučma, valdęs šalį 1994 – 2005 metais ir pasirašęs sutartį dėl Ukrainoje dislokuoto buvusios Sovietų Sąjungos branduolinio ginklo atsisakymo.

Ukrainos parlamente tokie V. Pinčiuko siūlymai buvo smarkiai sukritikuoti, kaip prieštaraujantys Ukrainos interesams. Juos pasmerkė ir prezidento P. Porošenkos administracija, patvirtinusi, kad ji neatsisakys savo strateginių tikslų – narystės NATO ir Europos Sąjungoje.

Tarptautinio Politinių studijų centro Kijeve vadovas ir buvęs Ukrainos diplomatas Vasil Filipčiuk mano, kad tarptautinė situacija nėra palanki Ukrainai ir kad jos galimybės išspręsti Ukrainos teritorinio vientisumo klausimą savo naudai yra ribotos. Ypač žinant, kad būsima JAV administracija gali neremti Ukrainos konflikte su Rusija.

Ukrainos padėtį sunkina ne tik galimi pokyčiai JAV administracijos užsienio politikoje, bet ir susilpnėjęs Ukrainos palaikymas įtakingose Vakarų Europos sostinėse ir net kaimyninėje Lenkijoje.

Kaip pastebėjo įtakingas liberaliai dešnysis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, Lenkija, valdant Jaroslawui Kaczynskiui, atsisako sėkmę jai pelniusios Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc‘o) idėjomis paremtos geros Rytų kaimynystės politikos. Tokios politikos, kuri Varšuvai nuo L. Walencos ir Solidarumo laikų du dešimtmečius pelnė „Vakarų švyturio“ vardą rytinių ir šiaurinių jos kaimynių atžvilgiu: Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos.

Lenkija Ukrainą nuo pat jos nepriklausomybės paskelbimo laikė strategine partnere, vadovaudamasi tiek Jerzy Giedroyco, tiek Zbigiewo Brzezynskio idėja, kad Rusija be Ukrainos negalės įgyvendinti savo imperinių tikslų. Tačiau dabartinės Lenkijos valdžios užsienio politika atsidūrė, anot vokiečių, jos vidaus politikos nelaisvėje. Ji tapo chaotiška ir iš dalies antieuropietiška, nors ir pabrėžianti proamerikietiškumą ir NATO organizacijos svarbą. Lenkijos santykius su Ukraina komplikuoja skirtingas, o neretai ir priešiškas požiūris į bendros istorijos vertinimą. Apie tai liudija ir lenkų sukurto filmo „Volynė“ (Wolyn), apie skaudžius karo metus ir lenkų šeimų žudynes, uždraudimas demonstruoti Kijeve.

Be abejonės, didžiulį smūgį Ukrainos prestižui suduoda afrikietiškos šalies lygio korupcijos mastai ir vietinių oligarchų godumas, asmeninių interesų kėlimas aukščiau visos valstybės ir tautos interesų. Vidinės šalies problemos skandina jos užsienio politiką, vis sunkiau randančią sąjungininkų strateginiams tikslams įgyvendinti.

Komentaro autorius yra istorikas, apžvalgininkas

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"