TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Unikalūs sovietų nusikaltimai

2012 01 30 6:00

Ginčai dėl istorijos nesiliauja nei užsienyje, nei Lietuvoje. Prieš savaitę Prancūzijos Senatas priėmė įstatymą, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už armėnų genocido neigimą. Turkija griežtai pasmerkė Prancūzijos sprendimą, pavadino jį neatsakingu ir nepagarbiu, pagrasino, kad imsis atsakomųjų priemonių.

Lietuvoje vėl ginčijamasi dėl nacių ir sovietų nusikaltimų apibūdinimo ir lyginimo. Grupė socialdemokratų paskelbė pareiškimą, tvirtinantį, jog Holokaustas yra sumenkinamas, kai teigiama, kad jis "prilygsta, yra panašus ar lygiavertis" komunizmui.

Užsienio reikalų ministerija atkreipė dėmesį, kad pareiškimas prieštarauja 2009 metų Europos Parlamento rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, kuria raginama rugpjūčio 23 dieną paskelbti visos Europos visų totalitarinių ir autoritarinių režimų aukų atminimo diena. Užsienio reikalų ministro atstovė spaudai kritikavo socdemų pareiškimą, teigdama, jog "rasti skirtumų tarp Hitlerio ir Stalino galima nebent jų ūsuose (Hitlerio jie buvo trumpesni)".

Premjero Andriaus Kubiliaus pastabos vertos dėmesio. Jis pažymėjo, kad ir nacių, ir sovietų nusikaltimai yra unikalūs, nors juos sugretina istorinis laikmetis ir teritorija, kurioje vyko didžioji dalis nusikaltimų. Galima jam tik pritarti. Svarbu pabrėžti sovietų nusikaltimų unikalumą, pagrindines jų savybes, neskubant lyginti ar gretinti jų su Holokaustu. Priešingu atveju dažnai kyla bergždžios polemikos, nukreipiamas dėmesys nuo pačių nusikaltimų ir dorovinio bei teisinio jų įvertinimo.

Pasaulis dar palyginti mažai žino apie sovietų nusikaltimus. Ilgai buvo apologetų, linkusių pateisinti sovietus. Vieni aiškino, kad komunistai siekė, nors nesėkmingai ir iškreiptai, sukurti teisingesnį pasaulį, kad jų vadovų paranoją skatino kapitalistinių valstybių priešiškumas. Kiti pasakojo, kad Stalinas turėjo griebtis radikalių priemonių šaliai supramoninti, kad galėtų duoti atkirtį numatomam nacių puolimui. Pirmuoju atveju žudymai traktuojami lyg atsitiktinumai ar nelaimės, beveik "Betriebsunfall", antruoju beveik kaip gynybos priemonė.

Tokių gynėjų nebėra, bet nepakankamai įsisąmoninta, kad Stalino metais valdžia žudė sistemingai, o ne epizodiškai. Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos iki Stalino mirties vyravo nesutramdomas teroras. Bent du, gal net keturi milijonai ukrainiečių tapo Holodomoro aukomis. Panašaus likimo sulaukė kazachų klajokliai. Mokslininkai apskaičiavo, kad per priverstinę kolektyvizaciją žuvo iki 1,45 mln. kazachų, daugiau nei trečdalis visos tautos. Smarkiai nukentėjo kitos tautos ir tautybės, ypač lenkai ir korėjiečiai, kurie buvo laikomi potencialia priešo penktąja kolona. Dar galima mėginti aiškinti, jog Pavolgio vokiečių trėmimą 1941-aisiais skatino baimė, kad jie palaikys nacius, tačiau Kaukazo tautos buvo tremiamos 1944-aisiais, kai pergalė buvo užtikrinta ir jokios grėsmės nebebuvo. Masiniai trėmimai ženklino Baltijos šalių okupaciją ir sovietizaciją. Kaip "liaudies priešai" ar "tėvynės išdavikai" nukentėjo milijonai kitų SSRS gyventojų: jie buvo nuteisiami myriop, siunčiami į gulagą, tremiami.

Prieš pusantrų metų žinomas Stanfordo universiteto profesorius Normanas Naimarkas parašė knygą "Stalino genocidai" ("Stalin's Genocides"). Nors yra priežasčių, kodėl nenorima pavadinti Stalino nusikaltimų genocidu, tarp jų - nuogąstavimas, kad tai nupigintų genocido sąvoką, N.Naimarkas aiškina, jog kitaip negalima vadinti sisteminių masinių žudynių, kurias sąmoningai organizuoja ir vykdo valstybės elitas. Tuo jos skiriasi nuo pogromų, terorizmo ir kitų smurto proveržių. Jo nuomone, genocido sąvokos praplėtimas, kad ji aprėptų ketinimus naikinti politines ir socialines grupes, o ne tik etnines, rasines, ar religines, praturtina genocido supratimą, nesumažina jo istorinio naudingumo.

N.Naimarkas nagrinėja Baltijos valstybių aiškinimus, kad sovietų nusikaltimai pokario metais buvo genocidas. Genocidas turi būti tyčinis žudymas, bet sunku įrodyti, kad Stalinas turėjo konkretų ketinimą nužudyti tiek daug pabaltijiečių. Estijos teismai, atsižvelgdami į tarptautinių tribunolų precedentus, teigia, kad galima nustatyti ketinimus, atsižvelgiant į pačius įvykius, kiek žmonių žuvo, kaip valdžia organizavo savo veiksmus, ar areštai ir trėmimai atitiko tuomečius teisės standartus, ar juos ženklino neapykantos kurstymas, ypatingas baudėjų nuožmumas. Baltijos valstybių atvejis rodo, kad tai, kas gali atrodyti kaip klasinis genocidas, gali turėti ir ryškų etninį ar tautinį atspalvį.

Lietuvoje okupacinė valdžia sąmoningai kurstė neapykantą. Antai 1948-ųjų "Literatūros ir meno" 20 numeryje, kuris buvo išleistas gegužės 26 dieną, t. y. praėjus keturioms dienoms po masinio trėmimo, kai buvo išvežta 40 tūkst. žmonių, žinomi rašytojai be jokių išlygų ragino susidoroti su "priešu". Nors jie tiesiogiai neminėjo trėmimo ar ištremtųjų, o keikė partizanus "žudikus", pasisakymų spausdinimo aplinkybės leido visiems suprasti, kad prakeikimai taikomi ir tremtiniams. Juozas Baltušis rašė, kad Lietuva "negali toliau kęsti niekšingųjų šliužų". Julius Butėnas tvirtino, kad Lietuvos liaudis "reikalauja apsivalyti nuo visų šlykščiųjų parazitų". Biologinėmis metaforomis pasikliovė ir Vladas Mozūriūnas, savo eilėraštyje rašydamas, kad "Jus laimina tokie, kaip jūs bedvasiai, sutanomis apvilkti kirminai".

Nežinau, ar ilgainiui tarptautinė bendruomenė pripažins, kad sovietų represijos Baltijos šalyse buvo genocidas. Net jei tai įvyktų, nereikštų, kad visi genocidai lygūs, kad galima juos tapatinti. Kai kurie istorikai klausia, kuo skiriasi bado nukankinto ukrainiečių vaiko (galėtume pridurti - ir lietuvių vaiko Sibire) mirtis nuo žydų berniuko, kuris badu mirė Varšuvos gete, Kolyma - nuo Osvencimo. N.Naimarkas pabrėžia, kad reikia lyginti ne berniukų mirtis, bet jų likimus. Ukrainiečių ar tremtinių berniukai turėjo galimybę išlikti gyvi, o žydų berniuko, išskyrus labai retas išimtis, laukė mirtis Treblinkoje ar kitoje nacių naikinimo stovykloje. 

Yra didesnių skirtumų negu Hitlerio ar Stalino ūsai, bet reikia pritarti premjero siūlymui pabrėžti ir vienų, ir kitų nusikaltimų unikalumą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"