Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Universitetų krizė: ar neįvardiję priežasčių ją įveiksime

 
2017 05 09 6:00

Premjero sudarytai darbo grupei pateikus savo pasiūlymus dėl universitetų pertvarkos Lietuvoje, jie iš karto buvo pavadinti labai radikaliais. Netrūksta ir kritikos. Tačiau visoje toje prasidėjusioje diskusijoje galima pasigesti dviejų dalykų: bandymo suvokti tikrąsias priežastis, kodėl universitetų sistemoje kilo krizė, ir atsakyti į klausimą, ką pakeis darbo grupės pasiūlymai.

Nesuvokus priežasčių nebus galima rasti „vaistų“ problemai spręsti. Juolab kad neturima informacijos, kiek studentų ir kuriuose universitetuose mokosi už Lietuvos ribų, kiek dėstytojų surado galimybių dirbti užsienyje, koks iš tikrųjų yra dėstytojų atlyginimų skirtumas juos lyginant su kolegų darbo užmokesčiu kitose Europos šalyse ir su bendru darbo užmokesčiu Lietuvoje. Pagaliau, kodėl mūsų studentai išvyksta.

Kad ir kokius ambicingus planus keltų Lietuvos politikai, mūsų universitetai kažin ar įgaus tokį vardą, prestižą, teiks tokią pat žinių kokybę kaip Oksfordo ar Kembridžo universitetai Jungtinėje Karalystėje, Harvardo, Jeilio, Stanfordo ir kiti garsūs JAV universitetai. Be to, yra daugybė kitų pagal savo konkrečią specializaciją labai stiprių įvairiose pasaulio šalyse žinomų universitetų. Jų vardas, žinių kokybė traukia viso pasaulio studentus.

Lietuvos studentų, išsikėlusių ambicingą ir garbingą tikslą mokytis būtent šiuose universitetuose bei gauti jų diplomus, pasilikti ir studijuoti pas mus nesuvilios jokia Vyriausybė. Beje, valstybei būtų naudinga į savo gyvenimą pritraukti studentų, baigusių tokius universitetus, tačiau tai jau kita tema.

Šiuo atveju įdomiau kitkas: ar žinoma, kiek studentų iš Lietuvos studijuoja tokiuose prestižiniuose universitetuose ir kiek jų mokosi žemesnio lygio universitetuose, gal net daug žemesnio nei veikiantys mūsų šalyje. Kodėl jaunimas renkasi pastaruosius?

Premjerui Sauliui Skverneliui ir jo vadovaujamai Vyriausybei paskelbus savo pasiūlymus, juos, matyt, ims kritikuoti ir opozicija. Toks yra opozicijos politikų darbas. Tačiau būtent šiuo atveju tenka priminti žingsnius, žengtus tada, kai valdžioje buvo konservatorių ir liberalų Vyriausybė, vadovaujama Andriaus Kubiliaus, o švietimo politika buvo liberalo ministro Gintaro Steponavičiaus rankose.

Šis daug ką ėmė spręsti per komercinius bankus. Pinigai švietimo sistemoje tapo viskuo. Net ir kultūros disciplinų studijas buvo pasiūlyta reguliuoti tik krepšeliais. Vėliau atsipeikėta: taip gali tekti uždaryti ir šias mokyklas, ir apskritai specialybes, kurioms parengti studentus brangiai kainuoja.

Kai valdžia sudarė susitarimą su Lietuvoje veikiančiais komerciniais bankais dėl paskolų už mokslą teikimo tiems, kurie nepateko į valstybės finansuojamas studijas, komercinių bankų paskolų aukomis tapo studentai. Jų sąlygos labai skyrėsi nuo Jungtinėje Karalystėje ar kitose šalyse besimokančiųjų. Ne vienam jaunuoliui komercinių bankų paskolos tapo tarsi kilpa ant kaklo.

Tačiau ministras atsisakė reaguoti į kritiką, kaip ir į raginimus suvokti, kad kitose šalyse siūlomas nemokamas mokslas ar sąlygos palankesnės nei Lietuvoje. Jaunimas pradėjo masiškai vykti už Lietuvos ribų, ir net į žemesnio lygio universitetus. Juk Lietuvoje orientuojamasi tik į aukštojo mokslo diplomo turėjimą, o koks jis, kur ir kaip gautas, nesvarbu.

Įžvelgiu, kad toleruojama jaunų, gabių žmonių emigracijos pradžia – išvykimas mokytis svetur, nes čia jiems nesudaromos sąlygos. Taip pat įžvelgiu labai aiškų siūlymą išvykti ir dėstytojams.

Deja, kai kurios Lietuvos aukštosios mokyklos susiviliojo net šou „žvaigždučių“ priėmimu, taip kirsdamos per savo prestižą. Tapo svarbu priimti bet ką, kad tik būtų gautas studijų krepšelis, ir studentus išlaikyti iki galo, kad krepšelis nebūtų prarastas. Universitetų, kaip ir studijuojančiųjų, lygis Lietuvoje išties krito, bet niekas mūsų šalyje per pastarąjį dešimtmetį nenorėjo atkreipti dėmesio į tokių faktų priežastis, pasirūpinti, kad Lietuvoje liktų studijuoti kaip įmanoma daugiau jaunuolių. Jų būriui dramatiškai sumažėjus, sustingo ir dėstytojų atlyginimai, kitaip nei daugelyje kitų valstybės sričių. Dėstytojo darbas mūsų valstybėje tapo vienas mažiausiai apmokamų. Ir tik nuo kiekvieno dėstytojo sąžinės bei atsakomybės priklausė, kaip buvo dirbama.

Dėstytojai priversti dirbti keliuose universitetuose arba tenkintis ne visu etatu. Skelbiami duomenys, kad už pusę etato dėstytojas gauna 600 eurų. Kalbėjau su kolegomis įvairiuose universitetuose ir jie pateikė kitokius skaičius – viso labo gauna 200–300 eurų. Skaičiuojant vidutinį universiteto darbuotojų atlyginimą to nematyti, nes jį „paaugina“ milžiniškos žirklės tarp universitetų vadovaujančių darbuotojų atlyginimų ir elgetiškų dėstytojų algų.

Kokias problemas išspręs drastiškas universitetų sujungimas į didelius konglomeratus? Galbūt sumažins vadovaujančio personalo būrį, bet ir tai abejotina. Be to, dar leis universitetams, kurie jaučiasi galingesni, pretenduoti į prijungiamųjų pastatus bei infrastruktūrą. Bet ar tai pagerins žinių kokybę? Ar minėtuose pasiūlymuose esama materialinio užtaiso, skatinančio studentus mokytis Lietuvoje? Gero ir vidutinio lygio studentus? Manau, kad ne.

Pokyčiai yra būtini, sveikintinas ir noras imtis reformų. Tačiau kol kas įžvelgiu, kad toleruojama jaunų, gabių žmonių emigracijos pradžia – išvykimas mokytis svetur, nes čia jiems nesudaromos sąlygos. Taip pat įžvelgiu labai aiškų siūlymą dėstytojams išvykti.

Dėl nuo mūsų nepriklausančių techninių kliūčių dalintis šiuo straipsniu laikinai negalima. Atsiprašome...
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"