TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Už jūsų ir mūsų laisvę!

2016 01 13 6:00

Būna gi tokių sutapimų – šis mano komentaras publikuojamas būtent Sausio 13-ąją, praėjus lygiai 25 metams, kai mes su grupe Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) politikų ir visuomenės veikėjų blaškėmės po sovietų karinės technikos vagojamą Vilnių tarp „Draugystės“ viešbučio, Seimo rūmų ir LRT pastato. 

O šiemet Sausio 13-ąją pasitinku mieste, kuriame ir prasidėjo mūsų kelionė į naująją Lietuvos ir Rusijos istoriją, į mūsų būrelio amžiną draugystę, ir aš organizuoju draugus bendraminčius pasidalyti prisiminimais apie tą naktį ir tą dieną. Kartu su mumis prie apskritojo stalo sėdės (arba sėdi, nelygu, kurią valandą skaitote šį komentarą) ir Lietuvos generalinio konsulato Sankt Peterburge darbuotojai su generaliniu konsulu Dainiumi Numgaudžiu, ir kai kurie Sankt Peterburgo lietuvių kultūros draugijos nariai, ir „užsienio agentais“ tituluojami miesto visuomeninės organizacijos „Piliečių kontrolė“ (Graždanskij kontrol) aktyvistai, suteikę patalpas mūsų susibūrimui.

Neperdedu rašydama apie „amžiną draugystę“, nes du draugai iš tos grupės jau amžinybėje: Michailas Molostvovas, anuomet buvęs Rusijos Dūmos deputatu, ir Aleksandras Seriakovas, tuometis Leningrado miesto tarybos (Lensoveto) deputatas. Dar vienam sunki širdies liga vis dažniau primena, jog žmogus – laikinas šios žemės keleivis...

Bet likusieji tebesaugome ir tų dienų prisiminimą, ir draugystę. Juolab kad mums pavyko tai, kas nepavyko kitiems anuometės Rusijos demokratams Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose. Mūsų grupės inicijuotame neeiliniame Leningrado miesto tarybos posėdyje beveik vienbalsiai (susilaikė tik komunistų frakcijos nariai, prieš nebuvo nė vieno) buvo pasmerkti SSRS kariaunos veiksmai Vilniuje. Beje, kai po kelerių metų, Michailui Gorbačiovui jau atsistatydinus iš SSRS prezidento posto, vienoje konferencijoje man pavyko paklausti jo apie Vilniaus įvykius, buvęs prezidentas atsakė nenorėjęs „to kraujo Vilniuje“. Kas juo patikėjo?

Pamėginus iš anų dienų įspūdžių išlukštenti ryškiausius, atmintyje iškyla susitikimas su grupele nebejaunų vyrų ir moterų, kurie dieną, išaušusią po kruvinosios nakties, skubėjo prie Seimo rūmų (plikomis rankomis!) ginti Lietuvos laisvės.

O mes, leningradiečių būrelis, pasibaigus mitingui prie Seimo, kuriame daugiatūkstantinė minia karštai skandavo „spasibo“ Rusijos Dūmos ir Leningrado tarybos deputatui Jurijui Nesterovui, skubėjome į viešbutį – turėjome keliauti atgal, į Leningradą „žadinti Rusijos“. Beje, žadinome iš tikrųjų: vakarop pasiekę Zarasus, iš Vykdomojo komiteto pirmininko kabineto skambinome į Maskvą, į SSRS prezidento M. Gorbačiovo bei Rusijos prezidento Boriso Jelcino priimamuosius, kad informuotume, jog Kremliaus karinė technika apsupo Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigas Vilniuje ir grasina kruvinu susidorojimu su žmonėmis. Žinoma, buvome ne vieninteliai skambinusieji, bet gera manyti, kad gal ir mūsų balsas paskatino B. Jelciną skristi į Taliną.

Taigi, būrelis senjorų, atpažinę „mūsų leningradiečius“, – taip tada vilniečiai vadino mus po interviu dar neužimtai Lietuvos televizijai – palinkėjo mums sėkmingos misijos. Savo ruožtu pasiteiravome, ar jie nebijo eiti ten, kur kraujo praliejimas – net ne tikimybė, bet jau realybė. Ir dabar atsimenu jų atsakymą: „Ne, mirti nebaisu. Baisiau tapti invalidu, jei sužeistų.“

Ką jie turėjo galvoje? Kad toji valstybė, kurią jie skubėjo ginti rizikuodami gyvybe, gali pasirodyti nedėkinga ar tiesiog nesugebanti deramai pasirūpinti tais, kurie nebegali, nebeturi jėgų, sveikatos, galimybių pasirūpinti savimi patys?

Labai noriu tikėti, kad jie taip toli nežvelgė, neįtarė… Bet mes, išgyvenusieji Sausio 13-osios naktį ir dieną ne kaip stebėtojai iš šalies, o kaip dalyviai, galime ir net privalome prisiminti ir priminti, svarstyti, apibendrinti (galima būtų rašyti „reflektuoti“, bet, atsiprašau, man tas dabarties lietuvių noras visur kaišioti tarptautinius žodžius atsiduoda gūdžia vos ne carinės Rusijos laikų provincija) ir tų dienų įvykius, ir jų sukeltas emocijas, ir viltis, ir tai, ką turime praėjus 25 metams.

O tarp to, ką turime vertingiausia, – tai ir supratimas, kad neįgalumas būna ne tik fizinis, bet ir dvasinis. Su fiziniu neįgalumu susidoroti, susigyventi dažnai padeda sveika dvasia. O kaip įveikti dvasios neįgalumą, kaip išsaugoti viltį, jei gyvenimo negandos aplamdė, sudraskė laisvės skrydžiui išskleistus dvasios sparnus?

Nežinau kito vaisto, kitos priemonės, kaip tikėjimas ir meilė: „Už jūsų ir mūsų laisvę!“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"