TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Už tikėjimą reikia kovoti, neretai itin sunkiai

2015 11 21 6:00

Naujojo Testamento vadinamoji kristologinė titulatūra tyrėjams tebekelia nemažai pagrįstų klausimų. Vienas jų – ar Kristus iš tiesų laikė save karaliumi, o jeigu taip, kokia prasme jis buvo Karalius?

Gudresni tikintieji atsakytų, kad jis yra mūsų širdžių Karalius. Sąžiningesni krikščionys turbūt pritartų rašytojai Jurgai Ivanauskaitei: mūsų širdyse neretai riejasi katės, o ne Kristus karaliauja dvasinės ramybės pavidalu. Kitas klausimas aktualus ir mums – ar ši titulatūra iškalbinga šiandienos žmogui, kai karaliui priskiriama, bent jau Vakaruose, tik simbolinė funkcija?

Viename vieninteliame tekstelyje iš Nazariečio teisminio proceso rašoma, kad apklausdamas Jėzų Pilotas teiraujasi, ar jis kartais nesijaučiąs Karalius. Jėzus tituluojamas monarchiniu titulu – Karalius. Tai Jėzus ir patvirtina, tačiau su gerokomis išlygomis. O jos nubraukia visus politinius šio titulo atspalvius: jo karalystė nėra šio pasaulio išradimas, politinės galios simbolis. Jo valdžia ne taip suprantama, kaip ją suprato daugelis jo sekėjų ir Romos vietininkas Jeruzalėje. Tokie nesutapimai reikalauja atidaus skaitymo ir supratimo, akylesnis evangelijų skaitytojas tai pastebės. Jo karaliavimas turi kitokių atspalvių, ne iškart suvokiamas, juslėmis dažniausiai neapčiuopiamas, vengiantis vulgarių represijų (kodėl čia ir dabar nenubaudžiamas piktadarys?).

Ar Kristus tikrai turi kokių nors galių netgi po to, kai yra išaukštintas ir sėdi Tėvo dešinėje? Pastarieji įvykiai Europoje gundo manyti, kad šio pasaulio reikalai glūdi visai ne Kristaus, pavadinusio save Karaliumi, rankose. Yra pasaulio galingieji. Jie ir sprendžia mūsų likimus. O gal viską lemia net ne jie, bet vien atsitiktinumas? Ir gali pasirodyti, kad čia slypi tiesa, todėl neretai daugelis siekia kuo glaudesnių ryšių su valdančiaisiais sluoksniais, o pasitikėjimas Dievo Apvaizda lieka beveik užmirštas. Vienas Grigorijaus Kanovičiaus raštų personažas dėstė: „Dievą tikėti reikia, tačiau juo pasitikėti – pavojinga.“ Ir toks mąstymas, man regis, susiformavo ne iš teorinių svarstymų apie Dievą. Karčios patirtys formuoja panašius svarstymus, provokuoja nihilizmą.

Paliesta blogio problema. Tačiau ją aptarinėti pavojinga, nes protą visiškai patenkinančio atsakymo taip ir nėra. Geriau suktai apeiti ir kalbėti apie širdžių karaliją. Tačiau monarchinė titulatūra sekmadienio bažnyčiose skaitomoje Evangelijoje, skirtoje Kristaus Karaliaus iškilmei, tiesiog vėl suveda į akistatą su nuolat kamuojančia ir niekaip atsakymo nerandančia problema – iš kur tiek daug blogio? Kaip jis atsiranda? Kodėl nuo teroristo atakos turi nukentėti niekaip su terorizmu nesusijęs atsitiktinis gatvės praeivis? Galbūt Kristus Karalius, Visatos Valdovas, tėra literatūrinė metafora, su realizmu besisiejanti labai paviršutiniškai?

Viltis – viena esmingiausių krikščionių dorybių šalia tikėjimo ir meilės. Kad ir kas atsitiktų mano ar visuomenės gyvenime, vis tiek turiu vilties, kad gėris triumfuos. Blogis realus, jis nėra vien paprastas filosofinis gėrio trūkumas. Blogis realus, galingas ir racionaliai sunkiai paaiškinamas. Jis akiplėšiškai konfrontuoja su Kristaus – Visatos Valdovo titulu, kuriuo džiaugsis sekmadienio šv. Mišių lankytojai. Istorijos eigoje niekaip nesugebėto racionaliai paaiškinti blogio akivaizdoje tikinčiam ir mąstančiam žmogui belieka viltis arba visiškas nusivylimas. Kas geriau? Viltis, kad gėrio triumfas bus, nors realybė būtų labai tamsi, yra brandaus krikščionio požymis. Kas kalba, jog tikėjimas yra vien didžiulė laimė ir šviesa, tas greičiausiai gimė ir gyveno taip nė nepatyręs rimtų problemų savo aplinkoje, o su realybe, Antono Čechovo „6-osios palatos“ ligonio Gromovo žodžiais tariant, tėra susipažinęs tik teoretiškai.

Už tikėjimą reikia kovoti. Neretai itin sunkiai. Tačiau biblinė prasmė labai gili: Dievas iš mirties vis vien išves į gyvybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"