TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Užkariavimų šventės

2014 05 15 6:00

Prezidentas Valdas Adamkus dusyk nevyko į Maskvą švęsti tariamai atskiros SSRS pergalės prieš Vokietiją ir Josifo Stalino europinių užkariavimų. 

Tuo būdu pakenkė santykiams ir prisidėjo, kad Lietuvoje kiltų dujų kainos, ar ne? Dar blogiau – paveikė net Estijos prezidentą laikytis bendros pozicijos: Baltijos šalims ir tautoms 1945 metai neatnešė išvadavimo, kadangi išvaduotojai pamiršo išeiti, užtruko dar 48-50 metų.

Tik Latvijos prezidentė sykį leidosi patarėjų įkalbama, atseit verta pastovėti Maskvoje per gegužės 9-osios paradą, kurio avangarde žengs Čečėnijos naikintojai, ir nutaikius progą tarti teisybės žodį apie Latvijos likimą. Niekas jai neleido nė pyptelti, tik Rusijos valdytojas atsainiai kažkuria proga pasiūlė latviams asilo ausis, jei nepamirš apie 1920 metus. Taikos sutartį ir tada pripažintą nepriklausomybę bei sienas. Su estais ši sienų ir teisybės byla truko gerokai ilgiau, jie net buvo paskelbti Rusijos priešais Nr.1. Vėliau atsirado baisūs gruzinai, dabar ukrainiečiai, vis nauji Nr.1. Čia tik pavyzdžiai, kaip negera turėti savo nuomonę.

Grįžtame prie paradų. Pirma šio pobūdžio istorija kiek blykstelėjo sukaktuviniais 1995 metais, kai Lietuvos prezidentas buvo bekalbinąs Latvijos prezidentą (pavardės žinomos) dviese prišokus pagerbti išvaduotojų paradą Maskvoje ir galibūt izoliuoti estą Lennartą Merį. Deja, sutrukdė vienos žurnalistės nusiklausymas ir paviešinimas (ji mėgdavo), iš to kilęs triukšmelis.

Paskutinė pergalių istorija – tai šventė vėl užkariautame Kryme, Sevastopolyje, kur tautinių žemių Suvienytojui bestigo tik triumfo arkos. Gal nespėta sumūryti. Bet įvyko ir tradicinis naikinimo galybės paradas Maskvoje, tik šiuokart nematėme, gal ankstesniuoju Lietuvos ir Estijos pavyzdžiu, demokratinių šalių vadovų. Pasaulis tartum praregi, gal ir taip: jau nebijo, kad visi neatvykusieji bus iškeikti „fašistais“.

Aiškėja mat, kur nūnai įsitvirtinę ir veikia tikrieji fašistai, kitaminčių nekentėjai. Primušim bet kurį kitaip mąstantį, pirmiausia mažesnį, ir jis bus kaltas! Nuo 2005-ųjų visa Europos Sąjunga oficialiai įsirašė į kitaip manančiuosius, kai Europos Parlamento rezoliucijoje apie Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigą buvo pagerbti visi kovoję ir didelių aukų kaina įveikę Vokietijos nacionalsocializmą, tačiau ne tik jį. Rezoliucijoje pažymėta, kad savotiška šio karo pabaiga atnešė laisvę daliai Europos tautų, bet kita dalis liko pavergta kito totalitarizmo. Suprask, SSRS. Dar daugiau – kad vienodai arba tolygiai gerbtini visi kovoję prieš abu didžiuosius totalitarizmus, o trokštamas susitaikymas ateis, kai jis bus grindžiamas atmintim ir tiesa.

Rusija tada oficialiai nereagavo, - kaip drįsote sulyginti! - bet vis labiau tolo nuo savo negerosios praeities įvertinimo ir faktų tiesos, totaliai perrašinėdama istoriją. Nieko, kas ugdytų kritinį mąstymą ir toleranciją kitoms tautoms, ryžtą tobulėti; jokių istorinių nusikaltimų ir tamsių dėmių; tegyvuoja tyrosios, vien gėrį nešančios Rusijos mitas ir jos melagingas mesianizmas! Galų gale – rusofašizmas.

Dar viena Europos Parlamento rezoliucija Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo (2009), kurioje Europa raginta pripažinti nacizmą, fašistinius bei komunistinius režimus bendru paveldu, reikalavo „sąžiningų ir išsamių diskusijų dėl praėjusiame amžiuje šių režimų įvykdytų nusikaltimų“. Deja, tai ir vėl liko už Rusijos valdančiųjų istorinės atminties ir sąžinės ribų, lyg jų šalis būtų visai ne Europa.

Jau ji buvo užpuolusi Gruziją, dairėsi toliau. Savo visuomenės viduje ugdė „našius“, iš tikrųjų nacius ir nacbolševikus, aršius nacionalistus ir šovinistus, kurie kitaip manančiuosius keikė „nacišdavikais“. Taip vadinami (ir dar gražiau) „juodieji“ iš Kaukazo bei Vidurinės Azijos tapo rasistiškai žudomi pačioje auksabonėje Maskvoje.

O Europos Sąjunga, pajutusi, kuo kvepia dujinė priklausomybė, ir ėmusis ginti savo nepriklausomybę, pateko nebe į „naudingų kvailių“, bet priešų kategoriją. Ypač todėl, kad paliko duris atviras jungimuisi, kas atitiks kriterijus, į ES kaip taikos, demokratijos bei gerėjančios gerovės erdvę. Tačiau nutolti nuo Rusijos, kaip kadaise pasielgė pribaltai, būtų baisi neištikimybė. Irane už slaptą meilę net akmenimis užmuša.

Štai ir pagrindai naujiems bei naujoviškiems karams, ir tų pagrindų bus, kol bus Europos Sąjunga. Esame joje, tad patys kalti. Puola ir puls. Bet nebūkim nei bailūs nei kvaili, nes alternatyva – vergija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"