TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Užmirštas malonumas - kultūringas pokalbis

2010 08 17 0:00

Įkandin išsamaus ir kvalifikuoto Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus straipsnio apie "naujakalbę, arba juodąją kalbos magiją" (LŽ, Nr. 154-155, 2010 07 12-2010 07 13) galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra autorių, įžvelgiančių žalojantį kalbos vartosenos tendencingumą, ypač kai tokie apibendrinimai daromi remiantis tarptautinės kalbos kontekstu.

A.Patacko ir A.Žarskaus straipsnis iš tikrųjų tęsia pastebėjimus tų kalbininkų, kurie XX amžiuje daug rašė apie emotyvinių kalbos funkcijų įsigalėjimą, nustelbiantį referentines funkcijas arba simbolizavimą kalboje (C.K.Ogdenas, I.A.Richardsas, 1923; S.I.Hayakawa, 1941; I.J.Lee, 1941, 1967 ir kiti). Be C.K.Ogdeno ir I.A.Richardso, tada daugiausia publikavosi JAV kalbininkai, kurie piktinosi, kad demagogija, mėgavimasis abstrakcijomis ir savanaudiškas žongliravimas teigiamus jausmus ir nacionalinį patosą žadinančiais žodžiais, tokiais kaip vėliava, laisvė, lygybė, demokratija ir panašiais, tik skleidžia esmės nesupratimą, miglotumą bei apgaulę ir atitraukia žmogų nuo kritinio mąstymo. Visa tai (tik kitame kontekste) pastebėjo A.Patackas ir A.Žarskus.

Dėl tendencingos kalbos pavojų žmogų pakanka perspėti, kaip tai puikiai padarė A.Patacko ir A.Žarskaus straipsnis. Šis atvejis turbūt tas, kai "išmintingam ir žodžio pakanka". Toliau galima vadovautis disciplinuotu ir kritišku protu. Tačiau kalbos vartojimui, kur protą pranoksta įpročiai ir įgūdžiai, perspėjimo nepakanka. Turiu galvoje įprastinį kalbos vartojimą, nebūtinai net dalykinį, o visus atsitiktinius (dažnus ir retesnius) apsikeitimus menkiausiomis pastabomis ir delikačius laisvalaikio bei proginius pokalbius, kai kalba srūva tarsi tėkmė, nors ji nebūna nei be prasmės, nei be minties. Pagrindinė tokios kalbos dalis - žodinė kontakto raiška, o apskritai - kalbos gyvybė, nes "kalba gimsta pokalbyje" (C.K.Ogdenas, I.A.Richardsas), jame vystosi ir tobulėja. Galima net detaliai ir smulkiai įrodyti, kaip pokalbyje šlifuojasi frazė, išsitarimas ir sakinys net tada, kai apsikeičiama tik štampuotais posakiais.

Platesniame anglų kalbos studijų kontekste pastebima, koks sklandus, aktyvus ir mielas yra angliškas pokalbis, nors pakanka ir ironiškų nuomonių apie "tuščias kalbeles". Ne veltui sakoma, kad anglai - pokalbio meistrai.

Anglosaksiškos kultūros visuomenėje socialinis pokalbis yra gyvybiška ir veikli kalbos funkcija. Galima manyti, jog ji siekia V-VI amžių papročius, kai anglosaksai gyveno Britų salose, savo valdas atskyrę "niekieno žeme" arba žemės ruožais. Ši žemė nebuvo ariama, čia gyvavo laumės ir klajojančios ugnelės, o į ją įkėlęs koją "kiekvienas svetimas turėjo pūsti ragą", kad praneštų apie savo buvimą. Tas, kuris nepaklusdavo šiam papročiui, galėjo būti teisėtai užmuštas. Ir, kaip sako Greene'as, Anglijos istorijoje žinomas ne vienas neteisuolis ar šiaip paklydėlis, kuris žuvo tokiu būdu. Jeigu ši prielaida teisinga, "niekų kalbelės" anglosaksams yra gyvybės dalis. Tokios kalbelės - ir malonumas, ir nauda net šiandien. Juk kur geriau, jei ne pokalbyje pažinsi žmogų. Turbūt nereikia įrodinėti, kad kalba išduoda žmogų pačiais nežymiausiais tonų ir žodžių niuansais, tad pokalbyje gali pažinti ir draugą, ir priešą. Jeigu prisiminsime karo metų istoriją ir detektyvus, taip pat prisiminsime, kad tada žvalgybų kėslai kaip niekur kitur sėkmingiausiai žlugdavo būtent Anglijoje. Kad socialinis pokalbis galėjo būti vienas faktorių, verčia manyti net "Drąsiųjų kelių" tomeliai, kurių istorijose pasakojama, kaip anglų kalba būdavo treniruojami ir rutinos klausimais "apšaudomi" būsimieji šnipai. Tačiau tai istorija ir ji gali būti labai įdomi tik pikantiškų ir nelabai rafinuotų įspūdžių ištroškusiesiems. Man įdomiau tai, kad kalba gimsta ir tobulėja pokalbyje. Bet toks pokalbis turi būti reguliarus, sklandus ir mielas tarp savų, o ypač mielas tarp svečių. Yra žinomos skatinamos ir draudžiamos pokalbio temos. Ir anglai, ir amerikiečiai yra vienos nuomonės apie tai, kad pinigai, išsilavinimas, socialinė padėtis, dar politika ir religija yra draudžiamos temos delikačiame pokalbyje. Mat jos gali pažeisti privatumą ir skatinti prieštaravimus, o kultūringas pokalbis turi būti mielas.

Kokiu mielumu mes galime džiaugtis lietuviškame pokalbyje? Viena, kultūringas ir delikatus pokalbis baigia išmirti su prieškario inteligentų karta, o aristokratai negali užpildyti masinio konteksto. Antra, buitiniai pokalbiai ir "smulkios kalbelės" - šaižūs ir pritempti vadinamųjų "interesų grupių" reikšmėms perduoti arba tikėjimo ir moralės deklaracijoms net tarp pirmą kartą susitinkančių asmenų. Be to, net Seimo narių kalba prasta viešose situacijose, o kokiu žargonu kalba jaunimas - nereikia ir iliustruoti. Beje, Seimo nariai ir jaunimas kalba tokia pačia žargonu atmiešta kalba. Trečia, paprastų žmonių aplinkoje nėra reguliarių laisvalaikio, švenčių ar poilsio progų tokiam pokalbiui tarpti ir žmogui jame atsiskleisti. Daug įdomiau lietuviams būna ciniškai ironizuoti arba šiurkščiai komentuoti. O juk nuo antikos žinoma, kad didelė auditorija arba pirmą kartą sutiktas žmogus kalbantįjį mobilizuoja kuo gracingiausiai ar formaliai išraiškai ir kad laisvalaikio bendravimas turi būti malonumas. Tarkime, kad malonumą galima atimti, kai to nori, bet atimant malonumą žūva kalbos dvasia ir gyvybė.

Pastaraisiais metais ne be Lietuvos kultūros kongreso veiklos daug kalbama ir rašoma apie kultūrą, ją paprastai siejant tik su menu ir pasilinksminimais, ir užmirštant, kad kultūra - tai disciplinuotas mąstymas ir toks pats elgesys, o kultūros svarbiausias komponentas - kalba. Aš neneigiu kitų kultūros sudedamųjų (mokyklų ir muziejų, meno ir materialaus paveldo), bet nė vienas jų nėra toks potencialus, gyvas ir jautrus kaip kalba. Manau, kad žmonės patikės, jog "kalba gimsta pokalbyje". Ignoruodami, pritempdami ir naikindami kultūringą pokalbį, naikiname save iš esmės. Ši tendencija susijusi su įpročiais ir įgūdžiais, kuriuos vargu ar pakeis šis pasisakymas. Todėl pridursiu, kad vienam anglų autoriui kultūra buvo "mielumas ir šviesa". Be asmenybių būtent kalba gali tai sukurti. Tam, kam žodinis mielumas ne prie širdies, gal širdį palies nors tai, kad kalba prarandama tendencingų ir užsakytų kalbėtojų dėka. Buitinis ir delikatus pokalbis gali būti propagandos įrankis tik užkietėjusiam ir bukam veikėjui. Pats smulkiausias pokalbis yra mielumas tarp kultūringų žmonių ir gyvasis kalbos išteklius. Nepaisant nerimo dėl Lietuvos išlikimo ir tautinių sentimentų, kultūringas pokalbis mūsų yra išstumtas ir užmirštas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"