Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Užmušęs širdyje tėvynės meilę, eitum į atliekas

 
2017 01 16 12:00

Mielieji! Aukštieji svečiai, bendražygiai ir talkininkai, jauni tęsėjai!

Garbingas apdovanojimas, kurį man skyrė naujasis Seimas, ir aš jam dėkoju, skatina pamąstyti apie laisvę ir Lietuvos kelius į laisvę. Ne apie premijas. Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame, o esame ten, kur pasirinkome būti. Aukštesnė jėga mums padėjo...

Kasmet, bent sykį metuose prisimenam Laisvės ir Sausio 13-osios kankinius. Netrukus, kaip įpratę, lankysim kapines.

Kai nepavykusi valstybė Sovietų Sąjunga (veikiau Pajunga) prieš 26 metus jos vadų įsakymu suplanavo, pasirengė ir užpuolė nepriklausomybę atkuriančią Lietuvą, mes patyrėm ginkluotą kitos šalies agresiją, tapom išmaniai žiauraus karo taikiniu. „TSR Sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką“ – tai iš Aukščiausiosios Tarybos Sausio 13 nakties pareiškimo. Karas! Deja, jis nepasibaigė, kaip ir Šaltasis, jokia išsamia Taikos sutartimi. Dabartiniame trumparegių pasaulyje vis dėlto turime pranašumą, esame jau pamokyti, nors kažin, ar pakankamai.

Hitleris savo karą, kuriame tikėjosi panaudoti kuriamą branduolinį ginklą ir buvo pavadinęs totaliniu, Totalkrieg – vedė vardan tariamai „teisėtų“ nuskriaustos ir pažemintos Vokietijos interesų. Tiems godulio „interesams“ tenkinti nacionalsocialistai skelbė naują pasaulio tvarką. (Ne ką nauja tematome ir šiandien). Vadų, ne tautų interesai buvo iškelti į netikro altoriaus garbę. Nuo Lenino, Trockio, Stalino filosofijų prasidėjo modernaus pasaulio šventieji karai. Melas ir nužmogėjimas – žmonių vertimas Darvino rūšių gyvūnais ir galvų statistika, arši politinė propaganda, pakeičianti smegenis ir užšaldanti širdis, šiandien juolab klesti. 21 amžiaus pasaulis rengiamas, pratinamas pritarti neva naujiems viduramžių tarptautiniams santykiams, kur konvencijos ir garbingi įsipareigojimai eina į šiukšlių krepšį, o branduolinis ginklas rodomas kaip reali bepročių politikos priemonė. Tautų elitai pratinami prie minties, kad tai leistina. Mažas branduoliukas, kodėl ne? Rusijos formaliai besikeičią vadovai jau per dešimt, nemažiau penkiolikos metų viešai skelbia, kad savo interesus gins „visomis turimomis priemonėmis“, neatsisakydami branduolinių, net pirmojo smūgio. Čia pat prie Vilniaus mums rengiama psichologinė ir technologinė branduolinė pražūtis, o mes tebedėbsome kaip avinėliai į galimą lietuvių, lenkų ir gudų čiabuvių skerdyklą, jei Kremliaus imperinis verslas prašaus kaip paprastai. Astravo grabas. Tačiau gyvybė ir gyvenimas Lietuvoje, tai klausimai, kuriems broliai valstiečiai neliks abejingi. Seime, būk drąsus.

Anuomet Lietuva atsilaikė prieš agresiją – tokia buvo mūsų gana vieninga pergalė. Žmoniškumo prieš nežmoniškumą; Laisvės prieš nelaisvę; Demokratijos prieš smurtinę bolševikinę diktatūrą.

Apgynėme didžiuliame fronte bent savo lietuvišką barą, kad pasaulis darytųsi geresnis. Bet pasaulis nenorėjo būti geresnis. Jam net parūpo, kad žlugusi raudonojo fašizmo šalis nenusilptų...

„Mes norim stiprios Rusijos“, kartojo vienas per kitą Vakarų politikai nė nesusimąstę, apie kokią ateities Rusiją jie kalba. Dabar jau turi, pradeda mąstyti. O anos imperijos paveldėtojai („nasledniki Stalina“, anot Jevgenijaus Jevtušenkos) mikliai naudojosi proga brukdami savo mutavusį totalizmą kaip „valdomą“ demokratiją. Lietuvos viešas kvietimas surengti bolševizmui Antrąjį Niurnbergą liko neišgirstas. Kaina šviečia didžiulė.

Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis?

Galima, ir tai ypač sėkmingai daroma, jei tarp smegenų ir kojų nėra širdies.

Pasauly šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matoma vadinamajame Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą – visur, kur dar esama krikščioniškosios civilizacijos požymių, bent liekanų. Kitur – nė tiek. Žmonės verčiami beširdžiais padarais, o tada ir begalviais, aukštynkojais. Deja, taip. Beširdis niekad nebus išmintingas, nors ir su penkiolika oksfordų ar lomonosovų.

Tie mūsų broliai ir seserys, kurie aną Sausį ėjo mirti už tiesą ir laisvę, nebuvo nei filosofai, nei propagandistai. Bet jie turėjo širdis, ir juos vedė širdis liepianti nesitraukti, neišduoti savęs ir žmoniškumo. Savęs – tai laisvės.

Štai kur yra mūsų frontas ir paskutinė gynybos linija.

Kalbant apie visai paprastai suprantamas ideologijas, verta prisiminti vieną seną receptą ir amžiną egzaminą.

Gerai sumaišęs molio dubeny kilogramą sviesto ir kilogramą mėšlo, gauni... du kilogramus mėšlo! Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį. Siūlo jį visam pasauliui, daug investuoja. Tai pasaulinė problema, neaplenkianti nė Lietuvos.

Bet kol žmogus tebėra žmogum, jis sako – ne. Ką siūlote, nėra nauja kokybė, tai tas pat senasis „klasių kovos“ mėšlas. Anuomet – prieš buržujus ir buožes. Dabar – prieš Ameriką. Ypač – prieš NATO.

Kruvinai prieš ką nors. Nors ir prieš vaikus nuodijamus karo dujomis. Atrodytų – čia tai ne! Juk aišku.

Tačiau ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas duonvalgis gali ir suabejoti. – Et, gal nesvarbu, ką sau galvoju, ką žinau, matau ir užuodžiu apie tą mišinį, bet imsiu gal ir pasiduosiu: taip, tai nauja dvasios maisto kokybė, tikrasis pažangos kelias, ačiū žmonijos genijams! Jie (mat) atnešė vertybių reliatyvumą ir konvergenciją, kurią visapusiškai pastiprina būties beprasmizmas, pramogėlių pliuškizmas, mirties kultūra ir šventas nuprotėjusių savižudžių terorizmas...

Tokios tat būna ir malasi žmonių pastangos ieškant nebe tiesos, o naujų susipainiojimų, naujų netiesų ir nužmogėjimų.

Mažesnė tauta – mažiau žalos. O griuvėsių vaikai žiūri į mus.

Mes laikėme ir tebelaikome – kartu su svyruojančia, bemaž jau aukcione pardavinėjama Europa – šį žmonijos masto egzaminą.

O tu stovėk, kaip stovi laisvė! Išlik verta pagarbos, Lietuva.

Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis.

Užmušęs širdyje tėvynės meilę, eitum į atliekas. Eikim kitur. Gyvenkim.

„Turėk širdį ir žvelk į širdį“, – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau, negu tik Baltijos kelio dieną.

Ačiū visiems.

Vytauto Landsbergio kalba įteikus Laisvės premiją, Seimas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"