TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Užsienio parama ir skurdas

2015 12 11 6:00

Pastaruoju metu Vakarų pasaulis vėl susiduria su didėjančia terorizmo grėsme. Maža to, šis klausimas yra glaudžiai susijęs su pabėgėlių krize ir jos sprendimo paieškomis. Labai dažnai šiame kontekste girdimas kolonializmo, sujaukusio natūralų visuomenių vystymąsi, akcentas. 

Be abejonės, didelė dalis tiesos čia yra. Tačiau nemažiau klaidų, matyt, padaryta ir pokolonijinėje Vakarų politikoje, kai dėl kolonijinės praeities buvo stengiamasi „išpirkti“ savo kaltę teikiant paramą besivystančioms šalims.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai yra labai kilni ir žmogiška veikla, kuria siekiama padėti besivystančioms šalims. Deja, moksliniai tyrimai ir užsienio paramos istorija dažnai liudija ir priešingus dalykus. Pirmiausia, kaip rodo statistika, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargingųjų ne tik nesumažėjo, bet net ir padidėjo, nors paramos mastas išaugo kelis kartus.

Didelė problema čia – pats užsienio paramos apibrėžimas. Plačiausia prasme parama yra įvairių išteklių perkėlimas iš donoro gavėjui. Tai – fizinės gerybės, įgūdžiai ir technologijos naujovės, finansinės dovanos ar paskolos. Tačiau praktikoje kyla daug klausimų, ir ne visa parama yra traktuotina kaip tikra. Dažnai ta parama turi mažai ką bendra su ketinimais kelti žmonių gerovę besivystančiose šalyse. Ilgus dešimtmečius didelė problema buvo politizuota ir savų ekonominių interesų vedama užsienio parama, kai didžiosios valstybės, siekdamos savo užsienio politikos tikslų, užsienio paramą naudojo kaip vieną šios politikos instrumentų. Ne veltui teorijoje, atsižvelgiant į motyvus, parama gali būti įvardijama kaip politinė, ekonominė, kultūrinė, humanitarinė ar net karinė. Kaip žalingiausios yra įvardijamos politinė ir ekonominė, nes tokios paramos tikslai būna visiškai nesusiję su gavėjo poreikiais, o atspindi donorų siekius – politinius ir ekonominius.

Čia gali atrodyti, jog „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“, bet reikia turėti galvoje, kad paprastai tokią paramą lydi tam tikri įsipareigojimai. Be to, dažnai gavėjo ir donoro santykiai nėra tolygūs, ir gavėjas neturi teisės rinktis savo nuožiūra to, ko labiausiai jis mano esant reikalinga, o yra priverstas imti tai, ką siūlo donoras.

Taip išsivystė kita aktuali problema – vadinamoji susieta parama (tied-aid). Valstybės gavėjos yra įsipareigojusios dali gautos paramos išleisti valstybėje donorėje. Tokiu būdu dažnai visiškai iškreipiama paramos logika, o neretais atvejais čia suveikia donorių vietinio verslo rėmimo užkulisiai. To pasekmė – parama pakliūva į visiškai „tuščią“ ir neparengtą terpę, kur netenka savo prasmės. Taip atsitinka, pavyzdžiui, kai parengiami tokie specialistai arba pastatomi tokie objektai, kurie vakariečių požiūriu gal ir yra labai perspektyvūs, tačiau kur nors dykumoje, džiunglėse arba tiesiog neišvystytoje visuomenėje ir jos infrastruktūroje visiškai negali būti pritaikyti.

Žinant, kad besivystančiose šalyse demokratija dažnai yra labai silpna arba jos apskritai nėra, didele problema tampa korupcija. Statistika čia vėl negailestinga. Įvairūs skaičiavimai rodo, kad dažnu atveju tik nedaug paramos pasiekia tuos, kuriems ji skirta, o didžioji jos dalis pradingsta korupcijos labirintuose. Kaip rodo Afrikoje atlikti tyrimai, šis reiškinys susijęs su paramos teikimo faktu, kai skiriamos paramos kiekis yra atvirkščiai proporcingas demokratijos lygiui. Kuo daugiau paramos skiriama, tuo mažiau ten yra demokratijos, nes priėjimas prie valdžios lemia priėjimą prie skirstomų išteklių, ir tai skatina valdžios siekti ne visada demokratinėmis priemonėmis.

Didelį nevienareikšmį vaidmenį, kalbant apie užsienio paramos augimą XX amžiaus 7–8 dešimtmečiais, atliko Vakarų šalyse įsikūrusios įvairios nevyriausybinės organizacijos. Spekuliuodamos šiurpiais vaizdais ir visuomenės jautrumu jos dažnai darė didžiulį spaudimą savo vyriausybėms, kad paramos apimtis būtų didinama. Taip buvo išugdytas „išlaikytinio sindromas“, kai dauguma Afrikos valstybių yra tiesiogiai priklausomos nuo skiriamos paramos ir tik taip remiamos geba vykdyti savo pagrindines funkcijas. Kadangi parama dažnai „banguodavo“ priklausomai nuo ekonominės padėties valstybėse donorėse, tai labai neigiamai veikdavo valstybių gavėjų stabilumą. Ryškiausias to pavyzdys – laikotarpis po šaltojo karo pabaigos, kai nebelikus poreikio politiškai konkuruoti dėl įtakos, Afrikoje daugiau kaip 10 valstybių kilo pilietiniai konfliktai. Pastarojo meto ryškiausias pavyzdys – Malis, kur Prancūzija prašo kitų Europos Sąjungos šalių pagalbos, ir Lietuva čia irgi prisideda.

Situacija po truputį keičiasi į gera, stengiamasi visiškai atsisakyti susietos paramos. Svarbus yra tas veiksnys, kad suprastas kaimo plėtros vaidmuo kovojant su skurdu. Kadangi dauguma besivystančių valstybių yra agrarinės, šio sektoriaus tinkamas sutvarkymas sudaro gerų prielaidų kovoti su skurdu. Čia nerimą kelią tik naujai beįsiplieskianti Rytų ir Vakarų priešprieša ir dėl to kylanti grėsmė konkuruoti dėl politinės įtakos besivystančiose valstybėse. Ar nesugrąžins tai visko į senas vėžes?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"