TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Užuosti miesto paslaptį

2006 09 26 0:00

Lukiškių yra daug.

Niekada nesakysiu, kad jos - Vilniaus širdis. Man sostinės širdis dunksi ne miesto centre. Plaka ir daužosi pašonėje - Šiaurės rytuose, už Antakalnio, Dvarčionių, Kairėnų. Kur miškai ir ežerai.

Bet Lukiškių neišvengsi.

Kartą - seniai seniai - Adas Jokubauskas mane vedžiojo po Vilnių. Tik nemanykite, kad ėjome pasivaikščioti sukibę už parankių. Sėdėjome redakcijoje ir kalbėjomės - apie Vilnių... Jis pasakojo: Lukiškės - totorių žemė. Kadaise priklausė jų gentainiui Lukai.

Prieš kelias dienas išgirdau Adą, kalbantį per "Klasikos" radiją, totorių laidą. Man liūdna, kad neišsipildė jo svajonės: paskleisti Vilniuje savo tautos gyvastį - bent jau jos dvelksmą, aromatą. Aikštės pakraštyje mielai skanaučiau totoriškų patiekalų, šildyčiausi medaus arbata.

Lukiškių aikštėje yra keli man svarbūs suoliukai. Tas, arčiau stotelės. Ten slaptingai baigė gyvenimą poetas Raimondas Jonutis. Pasmaugtas poetas.

Ir kitas suoliukas...

Vieną dieną, apkeliavę Jašiūnus, Dieveniškes, Norviliškes (pats Lietuvos pakraštys, galinis taškas jos iškyšulyje), Lukiškių aikštėje ir uodėme, ir valgėme, ir gėrėme rudenį. Tuštinome tai, ką į kelionę nešėmės kuprinėje. Anais laikais žmonės sakytų - paviržį. Arba kitaip - kiškio pyragą. Gertuvėje plūduriavo ką tik nuskintos kadagio uogos. Po Vilnių klaidžiojo rūkai, jie supo ir aikštę, ir jos svarbą - sukilėlių kryžių.

Lukiškių aikštė - kartuvės, turgus, cirkas, balaganas, Leninas - supasi ir išnyra, vėl skęsta užmaršties rūkuose. Praeityje.

Dabartį kartą regėjau svaigalų parduotuvėje, įsikūrusioje Mokslininkų namuose - taip nuo seno vadinami statiniai, iškilę pokaryje. Profesorių, akademikų butai! Nedidukas skveriukas prie jų - Vašingtono aikštė. Vienaip ar kitaip žvelgsi - Vašingtonas vis tiek Lukos šešėlyje... Tebūnie.

Toje parduotuvėje, Vašingtono ir mokslininkų paunksnėje, karaliavo čigonės. Iš vieno indo į kitą pilstė, perpilstė, maišė gėrimus. Vis prašė pardavėjos tai to, tai ano. Nenurimo.

Pirkėjų nebuvo daug. Apie dešimtį... Čigonėms karaliauti netrukdė niekas: mus valdė smalsumas, gailestis, pagarba, baimė. Tos ištikimos moterys tuoj eis į kalėjimą. Neš gėrimus savo vyrams. Svaigalų nepirko. Bent jau mūsų akivaizdoje - ne. Pilstė sultis į tokias talpas, kurias atnešti ten liepta. Kiek virpančios rankos ištaškė, išliejo...

Kartą troleibuse negalėjau nepastebėti - ir nestebėti... - tos moters. Įsitempusi, pasipuošusi, kvapni, baugšti. Mudvi susitikome Žirmūnuose, Minties stotelėje. Ji tempėsi didžiulį kelioninį krepšį. Kur vyksta? Kaip spindi jos akys! Kodėl per miestą keliauja 17 troleibusu? Jis neveža nei į geležinkelio stotį, nei į oro uostą.

Jei keliaučiau į savo svajonių žemes - gal į Farerų salas, gal į Aliaską... - ir aš būčiau tokia, kaip ji. Spindinti, tviskanti. Bet vykau tąsyk tik į biblioteką.

Mudviejų - Nepažįstamosios ir mano - keliai sutapo. Išlipome prie Vašingtono, patraukėme Kražių gatvele, aplenkdamos žavų, tartum žaislinį kvartalą, pramintą operetiniu.

Ėjome palei kalėjimą. Prie jo ir išsiskyrėme. Gražioji, nuostabioji vyko... į pasimatymą su kaliniu. Matyt, vyko ne trumpam - taip sunkiai tempė, taip nešė. Taip grakščiai, bet ryžtingai spaudė prie geležies durų skambutį - tartum šauktųsi savo lemties, skverbųsi į jos geluonį.

Galbūt tai - mano yda. Keistenybė. Kaprizas. Galbūt - ketvirtosios kartos miestelėnės kraujo šauksmas. Pamilstu miestą tik tada, kai man nebereikia centrinių gatvių. Kai išmokstu jų vengti. Mėgstu šunkelius ar katkelius - Žirmūnuose, Šeškinėje, Antakalnyje, Justiniškėse, Lukiškėse. Einu kiemais... Ne todėl, kad trumpinčiau kelią. Galbūt labiau, kad uosčiau miesto paslaptį.

Mano intelektualioji bičiulė nustėro, kai į brangiąją, mieląją, svarbiąją, kvapniąją Martyno Mažvydo bilbioteką ją vedžiausi palei Lukiškių kalėjimą. Dažniausiai renkuosi tą kelią.

Ne visada.

Vilniuje - daugybė turgų. Man mielas gėlių turgelis palei Lukiškes - priešais Muzikos akademiją. Kai bibliotekininkė atranda svarbią, retą, seną knygą, nešu jai puokšę.

- Kukliai, estetiškai, nebrangiai, keistai, - sakau gėlininkei.

Išgirstu:

- Mėgstu pirkėjus, kurie žino, ko nori.

Ir gaunu puokštę, ir svyra nuo jos aitrios, nuodingos, o tokios dailios rudens uogos.

Puokštę kvapų man išalsuoja, išdvėsuoja Lukiškių kalėjimas - tai žuvies, tai kopūstų, tai bulvienės ar kiaušinienės... Menka buitis, jos garai kiek nuslopina mano knyginę patirtį. Stipriuose mūruose, vielų raizginyje nematoma ranka visiems laikams įrašė bene svarbiausią žodį: neišsižadėk. Lazdos, terbos ir "tiurmos" - neišsižadėk niekada.

Juk žinau, kad rašydama "kalėjimas" - klystu. Tą įstaigą dera vadinti kitaip. Vadink kaip nori, keisk pavadinimus, iškabas, lentas, o kalėjimas - liks kalėjimu. Pažįstu ten, Lukiškėse, dirbantį žmogų. Tik vieną.

Nesvarbu pareigybė. Svarbiau, kad jis pats kasryt, ten įžengdamas, jaučiasi kaip kalinys. Kad vakarop, traukdamas Gedimino prospekto link, laisvės džiaugsmo nejaučia - rytoj ir vėl į kalėjimą.

O aš rytoj ir vėl - eisiu į biblioteką.

Nežinau kurį pasirinksiu kelią. Gal - palei gėles. Gal - palei mūrus. Gal su knyga kuprinėje patrauksiu miškan. Gal įsikalinsiu namie.

Ar šunkeliu, ar vieškeliu eisiu, vis tiek bandysiu jausti: slopiai, bet stipriai, ritmingai plaka Vilniaus širdis - jo centre ar pašonėje. Ne-iš-si-ža-dėk.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"