TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

V.Pociūno byla - likimo ženklas

2012 09 05 7:48

Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) rugsėjo 3 dieną priėmė neskundžiamą nutartį atmesti Generalinės prokuratūros prašymą dalį Vytauto Pociūno bylos medžiagos pripažinti nevieša, neleidžiant su ja susipažinti ne proceso dalyviams. 

Administracinė byla pagal buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūno našlės Liudvikos Pociūnienės skundą departamentui bus nagrinėjama toliau spalio mėnesį, tačiau Generalinė prokuratūra ir VSD privalės parodyti ir "savo kortas".

Šis teismo sprendimas - reikšmingas demokratinių jėgų laimėjimas, siekiant nustatyti tiesą šioje tragiškoje istorijoje. Duomenys, kuriais ilgai buvo manipuliuojama šmeižiant ir žeminant VSD pareigūno vardą po jo mirties, pagaliau turės būti paskelbti viešai. Visuomenė turės daugiau galimybių stebėti, vertinti tolesnį bylos nagrinėjimą bei jame dalyvauti. Ir tai yra labai svarbu.

Ši istorija yra tragiška pirmiausia pareigūno šeimai. Tačiau ji ne mažiau tragiška ir visai Lietuvai. Kadangi ji yra tapusi valstybės atotrūkio nuo žmonių, nuo žmoniškumo, teisingumo, paprasčiausio padorumo simboliu. Simboliu to, ko žmonės reikalauja visoje Lietuvoje, kreida rašydami ant grindinio žodį Tie-SOS! Kodėl?

Štai jau septynerius metus trunka drama, kurioje valstybės prievartos galią įkūnijančios struktūros - Generalinė prokuratūra ir VSD - kovoja žūtbūtinę kovą su mirusio žmogaus atminimu. Nebuvo gana, kad tas žmogus žuvo, reikėjo atimti dar ir jo gerą vardą. Todėl kartais atrodo, kad ir ta kova turi simbolinę reikšmę, kadangi tai gilesnės prasmės kova nei vien už socialines ar psichologines jos baigties pasekmes.

Į katalikybę perėjęs rusų filosofas Vladimiras Solovjovas gyvenimo pabaigoje parašė vieną brandžiausių savo veikalų ir pavadino jį "Trys pokalbiai". Užbaigė kūrinį įsimintinu niekšybės paslapties atskleidimu - "Trumpas pasakojimas apie antikristą".

Kam blogis yra tik paprastas trūkumas, tam istorija, pasak V.Solovjovo, yra tik šiapusinė gyvenimo tėkmė, ramiai plaukianti nuolatinio vystymosi ir santykinio tobulėjimo vaga. Tačiau kam blogis yra pikto jėga, tam istorija yra nuolatinės grumtynės, apimančios žemę ir dangų. Kadangi jose dalyvauja ne tik žmogus, bet ir Dievas. Gėris ir blogis, V.Solovjovo žodžiais, grumiasi istorijoje ne abstrakčiomis kategorijomis, bet turėdami tikroviškas savo išraiškas: Kristų ir antikristą.

V.Solovjovas suprato, kad "atskiro žmogaus likimas yra visos žmonijos likimo santrauka; kad tai, kas atsitinka asmeniui, turi atsitikti ir bendruomenei; kad blogio laimėjimas dalyje yra nurodymas į tokį pat laimėjimą ir visumoje".

V.Pociūno bylos baigtis turės likimo ženklo prasmės. Jos baigtis parodys, ar visuomenė dar pajėgi siekti teisingumo, ar turi jėgų atsinaujinti, ar gali atsispirti dvasinio užvaldymo ir manipuliavimo viešąja nuomone užmačioms? Ar dar ji turi moralinių išteklių ginti pavienį žmogų - gyvą ar mirusį - nuo šmeižto ir klastos, neleisti blogiui įsivyrauti dalyje, kad jis neužvaldytų visumos?

Taip, kaip šiandien elgiamasi su V.Pociūnu, gali būti pasielgta su kiekvienu iš mūsų. Jo byla yra kur kas platesnė nei asmeninė tragedija ar su tarnybiniais reikalais susijusios peripetijos. Nuo romėnų teisės laikų žinomas posakis - justitia est fundamentum regnorum (teisingumas yra valstybių pagrindas). Dvidešimt dveji nepriklausomybės metai patvirtino, kad būtent šio pagrindo Lietuvos valstybė labiausiai ir stokoja. Lietuvą padalijo socialinė neteisybė, ne V.Pociūno, Eglės Kusaitės ar Neringos Venckienės bylos.

Niekas negali jaustis laimingas, kai aplink tiek daug nelaimingųjų. "Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautos suverenumas negali pamaitinti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti ligoniams", - sako vienas vokiečių socialinių klausimų autoritetų.

Politikai šiandien šoka, dainuoja, apmokėtose laidose demonstruoja savo puikumą, bet nemato socialinės prarajos, padalijusios visuomenę ir žudančios ją neviltimi, perspektyvų stygiumi, moraline krize. Turi būti priežastys, kodėl lietuviai taip masiškai žudosi, bėga iš savo šalies, o atsidūrę svetur dažnai net vengia prisipažinti esą lietuviai. Bet kam tai šiandien rūpi?

Britų politikas ir valstybininkas Williamas Ewartas Gladstone'as yra palikęs chrestomatinį posakį: "Kas politikoje naudoja nemoralias priemones, to politiniai veiksmai kompromituoja patį jo tikslą." Dar griežčiau šiuo požiūriu yra pareiškęs rusų mąstytojas ir disidentas Aleksandras Solženicynas: "Kas politikoje melą taiko kaip metodą, tam neišvengiamai tenka griebtis prievartos kaip principo."

Tai paaiškina sąsajas tarp melo, siekiant V.Pociūną sukompromituoti po mirties, ir prievartos, visu brutalumu pratrūkusios gegužės 17-ąją.

Šią bylą visuomenei privalu laimėti. Priešingu atveju prievarta taps mūsų valstybės gyvavimo principu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"