TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

V.Pociūno žūtis ir "baltarusiškas" skandalas

2011 09 02 0:00

Baltarusija - Lietuvos kaimynė. Buvo ir bus. Ne tik kaimynė. Ir pagal kilmę, ir pagal istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtį bei paveldą esame artimi giminės. Bendravome r bendrausime. Tik klausimas, kaip?

Lietuvai nepasisekė, kad kaimynystėje - autokratinis valdymas, pati tikriausia vienvaldystė. Lietuvai nepasisekė, kad joje įsivyravo partokratinė politinė sistema, bet tai jau kitas dalykas. Baltarusijos vienvaldystė ir jos įsikūnijimas prezidento Aleksandro Lukašenkos asmenyje genetiškai artima žlugusiems bei žlungantiems arabų valstybių režimams. Visi visų šalių autokratai valdžią savo rankose stengiasi išlaikyti ir stiprinti iki mirties, augindami ar auklėdami savo įpėdinius. Jie suvokia, jog tik įpėdinystė tvirtina jų politinio bei valdininkiškojo elito ryšius - visi gali būti ramūs, kad nebus didelių pokyčių. Baltarusijos prezidentas taip pat augina įpėdinį, kuriam tikisi palikti savo šalį. Tad valdžią savo rankose jis numatęs išlaikyti dar geras dvi dešimtis metų.

Kodėl vienvaldžiams neįmanoma pasitraukti, leisti pavaldyti ir kitiems? Pasitraukti galima, jei nepadaryta veiksmų, už kuriuos naujoji valdžia turėtų ar galėtų buvusį lyderį teisti. Svarbus šiuo atžvilgiu yra pralieto kraujo dėmuo. Baltarusijos prezidento rankos jau suteptos kelių opozicionierių krauju, tad pasirinkimas liko vienas - tik absoliuti valdžia iki gyvos galvos.

Kraujas sutvirtina vienvaldžio ir jo tarnybų ryšius - dabar jie bendro likimo žmonės. Tarnybos su valdžios priešininkais kovoja ne vien už atlyginimą. Jei Baltarusijos žmonių nepasitenkinimo daugės, tai stiprės ir represijos ne tik prieš opoziciją: bus tildomi visi drįsusieji prabilti ar kaip kitaip pareikšti savo nepritarimą. Tokia vienvaldystės tvirtinimo ir išlaikymo logika.

Kadangi vienvaldystė pasaulyje, ką jau kalbėti apie Europą, vis labiau virsta anachronizmu, tai represinis Baltarusijos aparatas bus stiprinamas. Juolab kad televizijos ekrane Baltarusijos prezidentas mato, koks likimas netikėtai ištinka jo "kraujo brolius", kurie per ilgą valdymo laiką didelei daliai tautiečių tampa atgrasūs. Vis labiau atgrasus ir mūsų kaimynas. Todėl kad ir kokie pragmatiniai interesai viliotų, su Baltarusija bendradarbiaujantiems mūsų politikams derėtų turėti omenyje ir vienvaldystės esmę, ir jos veiksmų logiką. Antraip galima tapti politiniais manipuliuojamais tų veiksmų įkaitais. Manipuliaciniai gebėjimai kaip tik ir yra autokratų stiprioji savybė, laiduojanti jų politinį ilgaamžiškumą.

A.Lukašenkai opozicija, juolab jos lyderiai, yra asmeniniai priešai, nes kėsinasi į patį švenčiausią dalyką - asmeninę valdžią, visavaldystę. Pagrindinis santykių su opozicija įrankis - specialiosios tarnybos, kitaip tariant, Baltarusijos KGB.

Šitai aiškinu, kad geriau suvoktume, kam Lietuva išdavė didelį tarptautinį autoritetą pelniusį Baltarusijos opozicijos veikėją Alesių Beliackį. Šiuo atžvilgiu mūsų veikėjų pasiteisinimai yra sąmoninga arba nesąmoninga demagogija.

Ypač juokingi atrodė aiškinimai, neva suteikti duomenis apie žmogaus teisių gynėjo sąskaitas vertė mūsų valstybių pasirašyta teisinės pagalbos sutartis. Tačiau Ramūnas Bogdanas netruko parodyti, kad sutartyje kaip tik įrašyti geri saugikliai nuo tokių atvejų.

Tada imta kalbėti apie "sistemines spragas", už kurias niekas nėra atsakingas, esą sistemos veikia pačios, o žmonės tik jas aptarnauja. Šitaip linkęs manyti mūsų premjeras Andrius Kubilius. Tada jau neaišku, kas tokias sistemas kuria ir kas jas gali pakeisti. Sveiko proto požiūriu, veikia ne sistemos, o žmonės. Tad ir susitarimai gali ir turi būti vykdomi priklausomai nuo susiklostančių aplinkybių. Kadangi saugiklių nepaisyta, vadinasi, veikta kryptingai - reikėjo išduoti A.Beliackį.

"Darbas" su opozicija, jos priežiūra yra pagrindinis Baltarusijos KGB veiklos baras. Svarbesnio nėra, nes tai susiję su valdžios išlaikymu. Beje, toks pagrindinis darbas buvo ir sovietinio KGB. Vadinasi, duomenų apie A.Beliackį išgavimas yra KGB paruoštos ir įvykdytos operacijos rezultatas. Manau, tos operacijos vykdytojai susilaukė Baltarusijos prezidento padėkos.

Tačiau ją įvykdyti padėjo mūsų Teisingumo ministerija. Gal ir jai padėka? Kol kas nesvarbu, sąmoningai ar nesąmoningai. Kartais juk priešininko ar "strateginio partnerio" kvailumas, o dažniausiai godumas yra pats geriausias padėjėjas. Tokios operacijos nevykdomos tiesiogiai, o per "atviras" valstybių institucijas - Teisingumo ar kitokią ministeriją.

Klausydamas mūsų aukštųjų pareigūnų aiškinimų ir pasiaiškinimų, regi tam tikrą vaidybinį triuką - rodytis kvaileliais. Kvailelių pagailima, negalima juk už nesupratimą "kapoti galvų". O ką jau gali kvailelis padaryti prieš "sistemines spragas"? Nieko. Tad ir atsakomybės jokios. Ta vaidyba kaip tik ir turi nukreipti publikos dėmesį nuo specialiųjų tarnybų vaidmens. Ne tik baltarusių, bet ir lietuvių Valstybės saugumo departamento (VSD).

Jau buvo pripažinta, kad Baltarusijos valdžia dėl duomenų pirmiausia kreipėsi tiesiai į bankus ir tik negavusi ėmėsi sudėtingesnių veiksmų. Nejau mūsų VSD nieko nežinojo apie tą kreipimąsi? Jei nežinojo, tai labai blogai dirba ir nusipelno greito, ryžtingo valymo. O jei žinojo, tai žmogaus išdavimas yra ir šios tarnybos darbas, kurį derėtų įvertinti. Juk ir mūsų VSD vienaip ar kitaip turėtų bendrauti su Lietuvon atvykstančiais ar čia apsigyvenančiais opozicijos veikėjais jau vien dėl to, kad jiems nenutiktų "nelaimingų atsitikimų". Tačiau gal mūsų bendradarbiavimas su Baltarusijos valdžia jau taip toli pažengęs, kad tokio atsargumo nė nereikia?

Pasikartosiu: jei mūsų VSD nieko nežinojo apie KGB prieš A.Beliackį vykdomą operaciją arba nieko nenujautė, tai jos darbas vertintinas labai blogai. Juk akivaizdžiai matyti, kaip prieš opozicionierius, taip pat ir buvusius kandidatus į prezidentus, kurpiamos bylos. Tačiau tą klausimą apeina ir mūsų politikai. Kodėl?

Todėl, kad jis gali būti susijęs su minų lauku, į kurį bijoma žengti, - su Vytauto Pociūno žūtimi. Su jo atžvilgiu įvykdyta operacija. Nesigilinsiu į žūties aplinkybes, tik priminsiu, kad taip žūti jis galėjo tik bendradarbiaujant abiejų valstybių "specialistams".

Tokią išvadą patvirtina įnirtingas mūsų valstybės vadovų - tuomečio prezidento Valdo Adamkaus ir ypač premjero Gedimino Kirkilo - trukdymas tirti žūties aplinkybes ir VSD vadovų, pasitelkusių didžiausią šalies dienraštį, įsukta velionio šmeižimo ir juodinimo kampanija. Šiame vyksme aktyviai dalyvavo ir Generalinė prokuratūra (GP).

V.Pociūno žūtis yra geras politinio ir kitokio šantažo įrankis. Šantažistui nebūtina aiškinti, ką ir kaip jis darys, - protingi žmonės patys susipranta, kai jų paprašoma padėti. Nebūtinai tiesiogiai. Galima ir per tarpininkus, per priedangos firmas. Kad ir veikiančias Baltarusijoje, kurios ir skirtos bendradarbiavimui. Geriausia dar ir vykdančias kitokias, pavyzdžiui, verslo priežiūros, funkcijas. Tam kuo puikiausiai tinka juristų kontoros.

Tad nenustebčiau sužinojęs, kad ir mūsų buvo paprašyta padėti gauti tą informaciją apie sąskaitas. O toliau jau technikos reikalas - tokiu atveju niekas niekada nesužinos, kas ką "paspaudė", ką "patikino", kam priminė apie sukauptą "kompromatą". Juolab kad aukščiausi ministrų lygio veikėjai niekaip neturėtų nukentėti. Kodėl? Dėl tų pačių žūties aplinkybių. Juk ir aukščiausia politinė mūsų valdžia nieku gyvu nenori tiesos - kokie pasirodytume Europos Sąjungos politikų ir karinių sąjungininkų akyse.

Nepavydėtina ir prezidentės Dalios Grybauskaitės padėtis - GP ir VSD vadovauja jos paskirti žmonės, o V.Pociūno žūtis taip ir liko nenuplaunama valstybės dėmė. Visi puikiai supranta, kad imant į viešumą kilti operacijos aplinkybėms, su ja susiję veikėjai nesėdėtų rankas sudėję. Galima numatyti didelę politinę krizę. Šitaip tampama politiniais V.Pociūno žūties įkaitais. Daugėja ir šantažo galimybių.

Kad ir kokie būtų "politiniai nuostoliai", išeitis viena - tiesa. Tiesa išlaisvina. Pirmiausia išlaisvina - tiesa. Tai būtų ir pagarbos V.Pociūnui išraiška. Jis nusipelnė būti atlygintas tiesa apie savo žūtį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"