TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

V.Putino režimas kaip Europos Sąjungos kūrinys

2014 03 06 11:20

Ar galite įsivaizduoti Vokietijos prezidentą viešoje kalboje sakantį, kad Trečiojo Reicho žlugimas buvo viena didžiausių XX amžiaus geopolitinių katastrofų? Negalite, nes tai yra neįmanoma. Toks pasakymas sukeltų didelį politinį skandalą ir reikštų tokio prezidento politinės karjeros pabaigą.

Tačiau visi girdėjome prieš keletą metų Vladimirą Putiną viešoje kalboje sakantį, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo viena didžiausių praėjusio šimtmečio geopolitinių katastrofų. Ir ką? Kilo skandalas?

Šiuo palyginimu bandau pradėti aiškintis, kodėl Ukrainoje dabar vyksta tai, kas vyksta. Detalizuoti įvykių nesinori, nes jie kiekvieną valandą gali pakrypti bet kuria, dabar gal net neįsivaizduojama kryptimi. Viešai reiškiama nostalgija vienam žiauriausių žmonijos istorijoje politinių režimų, ilgėjimasis tos didybės, kokia esą pasižymėjo Sovietų Sąjunga, negalėjo neveikti Rusiją valdančio elito bei jo lyderio mąstymo ir veiksmų. Nuo pat tapimo šalies prezidentu V.Putinas stengiasi grąžinti Rusijai tą prarastąją didybę – aišku, tokią, kokią jis įsivaizduoja.

Suprantama, santykis su praeitimi veikia ne tik valdantįjį elitą, bet ir visą visuomenę. Anot garsaus sovietinės literatūros ir kultūros tyrinėtojo, Šefildo universiteto (Didžioji Britanija) profesoriaus Jevgenijaus Dobrenkos, dabartinė Rusijos visuomenė ieško savosios tapatybės. Senosios sovietinės nacijos lyg ir nėra, tačiau posovietinė nacija prisiėmė visas praėjusios epochos traumas ir ieško naujos tapatybės istorijoje, praeityje. Tačiau, jo manymu, toks ieškojimas yra ne tiek praeities nostalgija – kaip daugelis mano, – kiek veikiau Rusijai būdingas ateities ieškojimas praeityje, nesugebėjimas išsiskirti su praeitimi. Sovietinė kultūra buvo orientuota į ateitį, o šiandieninė, atvirkščiai, visa nukreipta į praeitį, nepageidaujant matyti ateities, kurioje vaidenasi paklausos žaliavoms – šiuolaikinio šalies ekonominio suklestėjimo pagrindo – sumažėjimas ir demografinė katastrofa.

Jei visuomenė tikrai bijo žiūrėti į ateitį, kurioje jos laukia nelinksmi dalykai, valdantysis elitas siūlo jai susigrąžinti buvusią didybę. Tik tas susigrąžinimas suprantamas savotiškai – tai ne ekonominis šalies stiprinimas, pertvarkant ūkį ir valstybės valdymą, bet karinės galios didinimas. Kuo kariuomenė stipresnė, tuo šalis didingesnė! Deja, užtektų nukristi naftos bei dujų kainoms ir ta didybė pasibaigtų.

Tačiau karinės galios stiprinimas yra ne tikslas, o priemonė. Tikslas – susigrąžinti vieno svarbiausio pasaulio žaidėjo statusą. Kaip tai padaryti? Eiti į konfliktą su Vakarais. Prancūzų politologui Jean-Sylvestre‘ui Mongrenier susidaro įspūdis, kad Rusijos vadovams Šaltasis karas buvo kažkas panašaus į Belle Epoque (pranc. Gražiąją epochą) – laikotarpį Prancūzijos ir Belgijos istorijoje nuo 1871 iki 1914 metų, pasižymėjusį optimizmu, taika visoje Europoje, moksliniais atradimais ir naujomis technologijomis. Rusijos vadovai nori grįžti į jiems, matyt, mielą Šaltojo karo epochą, tikėdamiesi, kad toks grįžimas prie Rytų ir Vakarų priešpriešos savaime iškels Rusiją į pirmaujančių pasaulio žaidėjų gretas.

Įvykiai Ukrainoje rodo, kad V.Putino režimas nori šaltojo karo. Tačiau J.-S.Mongrenier mano, kad dabar šaltasis karas bus kitoks dėl kelių priežasčių. Pirma, pasikeitė kontekstas – takoskyra tarp Rytų ir Vakarų eina daug arčiau Rusijos, daugelis valstybių, buvusių SSRS įtakoje, dabar priklauso euroatlantinėms organizacijoms. Antra, Rusija neturi tos galybės, kokią turėjo SSRS. Trečia, neturi „didžiosios idėjos“, kokia buvo komunizmas kaip viena iš tūkstantmetės Dievo karalystės laukimo formų, mobilizavusi milijonus šalininkų. Ketvirta, pasikeitė galios balansas tarp Rusijos ir Kinijos. Vieniša, neturinti tikrų sąjungininkų (net Baltarusija ir Kazachstanas pasisakė už Ukrainos teritorinį vientisumą), atsisakiusi struktūrinių reformų, Rusija gali tapti Kinijos „artimuoju užsieniu“.

Tokie prancūzų politologo argumentai teikia atsargaus optimizmo, tačiau jį nustelbia keista Europos Sąjungos (ES) reakcija į V.Putino siekius sugrąžinti Rusijai didybę. Turiu galvoje ne tik ES reagavimą į įvykius Ukrainoje. Sukurta kaip priemonė išvengti konfliktų ir karų senajame žemyne, ES leido kukliam KGB pulkininkui tapti akiplėšišku diktatoriumi, kuris kėsinasi perbraižyti Europos sienas. O juk sienų perbraižymas – tai tikrų tikriausias karas, nes vos ne kiekviena Europos valstybė turi teritorinių pretenzijų kitoms valstybėms. Kas sugrūs išleistą džiną atgal į butelį? Ar bus įmanoma tai padaryti?

Politika pilna paradoksų, bet paradoksas, kad taikos siekianti ES išugdė siaubą keliantį V.Putino režimą, pats skamba siaubingai. Tas ugdymas vyko ne vieną dieną – buvo Čečėnija, Padniestrė, Gruzija. Jei V.Putinui bus leista „tvarkytis“ Ukrainoje, kitas jo objektas, anot kai kurių politologų, bus Baltijos šalys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"