TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vaikai, LLRA ir lietuvių kalba

2015 04 24 6:00

Šiandien Seime vyks konferencija „Suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas - iššūkis ir pasekmės abiturientui, mokytojui, mokyklai“. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikų organizuojamame renginyje vėl visą dieną skambės tie patys, šimtąkart girdėti argumentai, kodėl Lietuvos moksleiviai - lietuviai, lenkai, rusai ir visi kiti - negali laikyti vienodo lietuvių kalbos egzamino. Pagrindinis, amžinas jų teiginys - kitataučiams neįmanoma išmokti lietuvių kalbos taip gerai, kaip lietuviams.

Esą namie lenkiškai ar rusiškai kalbantys vaikai vėliau mokykloje niekaip negalėtų pasivyti savo bendraamžių, kurie lietuvių kalbos vingrybių jau nuo mažens mokosi iš tėvų. Tik yra viena bėda: toks teiginys - visiška nesąmonė. Augant daugiakalbėje aplinkoje ir mokant kitą kalbą kaip tik lengviau suvokti jos logines struktūras, ryšius ir taisykles. Apie tai parašyta daug mokslinių straipsnių, nesunkiai prieinamų internete. Bet šįsyk skaitytojas tegul atleidžia už trumpą intarpą apie asmeninę šių eilučių autoriaus patirtį.

Likimas taip sudėliojo, kad gimiau ir 14 pirmų gyvenimo metų praleidau Varšuvoje. Augau lietuviškoje šeimoje, todėl, savaime suprantama, namie su tėvais kalbėjome tik lietuviškai. Kai truputį paaugau ir ėmiau bendrauti su kaimynų vaikais, iš tikrųjų man buvo keistoka, kad jie kalba visiškai kitokiais žodžiais, ir kol tuos žodžius išmokau dėlioti pats, turėjo praeiti dar šiek tiek laiko. Visa laimė, ta pačia kalba kalbėjo ir televizorius, ir radijas, todėl mokytis nebuvo sunku. Ar tai, kad grįžęs namo panirdavau į lietuvišką aplinką, nors kiek sutrukdė visavertiškai dalyvauti lenkų kalbos pamokose, kai jau atėjo laikas eiti į mokyklą? Visiškai ne. Lenkų kalba sekėsi puikiai, jau nuo pirmų klasių pradėjau užimti pirmąsias vietas Varšuvos mastu (o Varšuva - nemažas miestas) rengiamuose lenkų kalbos rašybos konkursuose. Konkursuose, skirtuose, žinoma, visų pirma lenkams moksleiviams - atskirų olimpiadų kitataučiams Lenkijoje niekas neorganizuoja. Tiesiog taip jau buvo, kad tuo metu, kai mano klasės draugai lenkai sukdavo galvą, „u“ ar „ó“, „rz“ ar „ż“ reikia rašyti viename ar kitame žodyje, man tai atrodė savaime suprantama - mokant dvi kalbas buvo kur kas lengviau suprasti visas taisykles ir jas taikyti.

Ir iki šiol esu dėkingas nuolaidų man nedariusiai Lenkijos švietimo sistemai, kad dabar galiu skaityti lenkišką spaudą, sekti toje šalyje vykstančias diskusijas, kurios - nors savo temomis ir problemomis labai panašios į netylančias Lietuvoje - išties gerokai aukštesnio lygio.

Paskui dvikalbystės patirtis pravertė ir persikėlus į Vokietiją. Ten vokiečių kalbos egzaminą (žinoma, tokį patį, kokį laiko visi be išimties Vokietijos abiturientai) galėjau išlaikyti pačiu geriausiu balu - tiesiog išmokti dar vieną kalbą buvo išties nesunku, kaip ir studijuoti (itališkai) Romos universitete, nors prieš pradėdamas mokslus italų kalbos beveik nemokėjau.

Dvikalbėje aplinkoje augantiems jaunuoliams gerai - turiu omenyje: tikrai labai gerai - išmokti valstybinę kalbą visiškai nesunku. Aišku, jei kas nors pasirūpins, kad neišmoktų jos, kuo labiau atribos nuo lietuvių kalbos įtakos, lietuviškos kultūrinės ir pilietinės aplinkos, tada ir neišmoks.

Lietuvos lenkų, rusų, gudų gyvenimas paženklintas daugelio sunkumų. Pareiga puoselėti ir vaikams perduoti gimtąją kalbą, savo tautos kultūrą ir meilę jai iš tikrųjų kartais gali būti įtampos šaltinis, kai tenka ją derinti su kita pareiga - būti lojaliais savo valstybės, turinčios ne visada tapačius interesus kaip jų etninė tėvynė, piliečiais, pasiryžusiais dirbti jos naudai, o prireikus - net ginti ginklu. Tik atidus, dėmesingas ugdymas ir daug asmeninės refleksijos gali padėti rasti tinkamą balansą tarp šių pareigų. O ir suradus jį gyvenime ne kartą susiklostys padėtis, kai vis tiek teks priimti sunkius sprendimus. Klausimas, už kurios šalies rinktinę sirgti per krepšinio ar futbolo rungtynes, - tik pats nereikšmingiausias pavyzdys, bet atsispiriant nuo jo galima įsivaizduoti, koks nelengvas pasirinkimas laukia susiklosčius sudėtingesnei, kartais išties dramatiškai situacijai.

Kita vertus, be daugybės problemų, šių tautinių bendrijų nariai turi ir vieną pranašumą - jie gali per kalbą ir laisvai prieinamą literatūrą iš karto semtis iš dviejų tautų kultūros šaltinių, valstybinę kalbą įvaldyti net geriau nei tie, kurie lietuvybę įgijo su motinos pienu. Todėl apgailėtina, kad iš senos komunistinės nomenklatūros ir antivalstybinių autonomininkų kilusi grupuotė bando atimti tą privilegiją ir laikyti savo tautiečius prasto išsilavinimo, politinio nesavarankiškumo ir neišvengiamai iš to atsirandančių kompleksų rezervate.

Deja, tai pasakytina ne tik apie LLRA, bet ir apie dar vieną politikų bei vadinamųjų apžvalgininkų kategoriją. Juos pavadinčiau Valdemaro Tomaševskio nekentėjais. Nuo paprastų jo oponentų šie skiriasi tuo, kad V. Tomaševskio nekenčia taip labai ir taip nori jį išmesti į politikos užribį, kad yra pasiryžę įgyvendinti visus jo reikalavimus. Tie žmonės sutiktų įtvirtinti lenkų kalbą kaip antrą oficialią net valstybės sostinėje, o pačią lietuvių kalbą pakeisti pagal visas LLRA užgaidas. Pernelyg nenustebčiau iš kurio nors tų nekentėjų išgirdęs ir tai, jog NATO turėtų bombarduoti nacionalistinį, mažumų teisių nepaisantį Kijevą - žinoma, tik tam, kad būtų įgyvendinti visi LLRA politikų reikalavimai, ir Vilniaus krašto gyventojams nebebūtų prasmės daugiau juos rinkti į Seimą.

Bet jei beveik visi LLRA reikalavimai tiems veikėjams priimtini, klausimas, kodėl jie taip nekenčia jos? Turbūt vienintelė logiška priežastis - paprasčiausia artimo meilės stoka. Deja, tos artimo meilės stokos aukomis tampa ne tik V. Tomaševskis, jo bendrininkai iš LLRA, bet ir tie Lietuvos lenkai, kurie ne vien moka perskaityti valstybine kalba parašytus gatvių pavadinimus, tačiau nori išties puikiai išmokti lietuvių kalbą ir tapti visaverčiais Lietuvos politinės bendruomenės nariais. Bet jų balso šiandien vykstančioje konferencijoje greičiausiai neišgirsime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"