Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Vaikai – mūsų turtas ar tik galvos skausmas?

 
2017 02 22 6:00

Prieš porą dienų skambino susirūpinusi kaimynė. Teiravosi, ar tikrai priimtas įstatymas, draudžiantis vaikus mušti. Patvirtinau: taip, priimtas. Tuomet klausė, ar aprėkti juos dar galima. „Ne, – atsakiau. – Negalima.“ Išsigandusi kaimynė aiktelėjo: „Tai ką man daryti?“

Suprantu ją. Ji viena augina trylikametę dukrą, neįgalią ir fiziškai, ir psichiškai. Nors lanko specialią mokyklą, nei aš, nei kiti kaimynai nesuprantame jos ištariamų garsų. Nesame matę, kad mama ją muštų, bet aprėkia gana dažnai. Nemoka ji kitaip tvarkytis su daug ko nesuprantančia, o gal ir nenorinčia suprasti paaugle, jau pripratusia klyksmu siekti savo norų patenkinimo.

Nors ir aprėkdama, motina rūpinasi dukra kaip moka, kaip išmano. Tiesa, išmano tikrai nedaug. Šiaip taip baigusi aštuonias klases, iškart – į vyro glėbį. Niekada nedirbo. Pagimdžiusi sunkią negalią turintį vaiką, gyvena iš jam skiriamos nemažos pašalpos. Mergaitė prie motinos labai prisirišusi, visur iš paskos sekioja, net ir ištikus isterijos priepuoliui. O juk gali būti, kad išgirdusi mergaitės klyksmus lietuviškoji „Barnevernet“ atims ją iš motinos, dėl „nepriežiūros“. Kam nuo to bus geriau?

Argi įstatymas gali užpildyti tuštumą, kuri atsiranda visuomenėje, nebežinančioje, kas yra šeima, atsižadėjusioje moralės, atsakomybės, dorovės, pareigos ir siekiančioje tik vieno: teisės į malonumus.

Ir apskritai, ką naujasis įstatymas numatė psichinę negalią turintiems vaikams, gimusiems tokių pat neįgalių tėvų šeimoje? Arba šeimoje, kur upeliais liejasi alkoholis, kur tėvai turi itin ribotą supratimą apie tėvų ir vaikų santykius, apie meilę ir pareigą, bet nestokoja „giminės pratęsimo“ instinkto? Mūsų juk laukia nenutrūkstamas procesas: vieni gimdys ir smurtaus, kiti atiminės vaikus. O kas paskui? Kas augins vaikus, kuriems reikia arba savo asmeninio gyvenimo atsižadėjusių tėvų meilės, arba aukštos kvalifikacijos ir sąžiningų specialistų priežiūros? Vieno aiškiai stokojame, kito iš viso neturime. Iš nevilties, iš bejėgiškumo griebėmės įstatymo vėzdo. Tarsi įstatymas gali užpildyti tuštumą, kuri atsiranda visuomenėje, nebežinančioje, kas yra šeima, atsižadėjusioje moralės, atsakomybės, dorovės, pareigos ir siekiančioje tik vieno: teisės į malonumus.

Visuomenė, atiduodama šeimos santykius į įstatymo rankas, tuo pat metu prisipažįsta, jog joje nebėra tradicinės, Dievo laiminamos šeimos, kurioje meilė ir švelnumas gražiai dera su reiklumu ir įsipareigojimais: tėvų – vaikams, vaikų – tėvams. Prisipažįsta, kad pristigo dvasinės kultūros atlikti švenčiausią žmogaus pareigą – mylėti ir saugoti gyvybę, tiek gimusio, tiek ir negimusio kūdikio... Ir nesuvokia, kad civilizacija, jeigu ji paliekama rinkos savivalei, naikina dvasinę kultūrą!

Vaikus apsaugoti būtina. Bauskime negerus tėvus, atimkime iš jų vaikus. Bet juk antruoju galu toji įstatymo lazda muš ir per vaikus! Gal – ne kiekvieną kartą, gal kažkuriam vaikui tikrai bus geriau, ištraukus jį iš smurtaujančių tėvų nagų. Bet apskritai nelaimingų žmonių tik padaugės, padaugės ašarų ir skausmo. Galbūt geresnių rezultatų pasiektume, jei, užuot skatinę vaikus „pažinti“ savo lytiškumą, jau mokyklose auklėtume juos tapti gerais tėvais, mylėti, gerbti savo tėvą ir motiną, savo mokytojus?

Šiandien šie klausimai rūpi Bažnyčiai, bet ne moderniai mokyklai. O juk dauguma jaunuolių praktinius sekso įgūdžius įgyja būtent dar besimokydami mokykloje. Tad galbūt logiška būtų jiems ir dėstyti tėvystės-motinystės pradžiamokslį, o ne vien patarimus, kaip apsisaugoti nuo nėštumo?

Smurtaujantys tėvai yra mūsų visuomenės, iškreiptai suvokiančios demokratiją, produktas. Tai – pasekmė visuotinio mūsų kultūros nuosmukio, kurio nepakeis, nepakels nė naujasis įstatymas.

Prisimenu, anksčiau tėvų bendruomenė prašė, kad mokyklose mokiniai būtų tikrinami, ar jie nevartoja narkotikų. Tačiau valdžia nutarė, kad taip bus pažeidžiamos paauglių teisės. Kokios teisės? Daryti kvailystes, kurios, laiku neužkirtus joms kelio, perauga į nusikaltimus? O gal laiku pastebėjus ir išgydžius narkotikų potraukį motina kartu su sugyventiniu nebūtų užmušę savo vaiko? Tačiau valstybei, regis, labiau rūpi narkotikų pardavėjų teisė pelnytis paauglių ir jų tėvų sąskaita.

Įstatymais reguliuojami šeimos santykiai yra besmegenės švietimo politikos pasekmė. Padarinys politikos, kai vaikams, mokiniams suteikus plačiausias teises be atsakomybės buvo pažeminti mokytojai, šiandien patiriantys tiek mokinių patyčių, kurios buvo neįsivaizduojamos ne tik „smetoninėje“, bet ir „tarybų“ Lietuvoje. Maža to, reiklius mokytojus netgi nuteisiame! Už tai, kad vaikus stengiasi išauklėti žmonėmis, ne žudikais. Tuo pat metu vis mažėja šeimų, kurios nebijo susilaukti vaikų, pajėgia padėti savo vaikams nepalūžti pasibaisėtinoje, patyčių ir smurto pritvinkusioje aplinkoje.

Vaikai – mūsų turtas, bet tik tuo atveju, jei iš jų išauga visavertės asmenybės. O šiandien iš vaikų užauga ne tik prezidentai ar verslininkai, bet ir savo vaikus žudantys tėvai, užauga tinginiai, girtuokliai, narkomanai. Jiems vaikai dėl įdomios mūsų socialinės bei švietimo politikos yra tapę savotišku pragyvenimo šaltiniu. Užauga visuomenės galvos skausmas, kurį skubiai reikia gydyti, bet ne vien mušti įstatymo lazda (per galvą...).

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"