TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vaikaičiai, seneliai, proseneliai...

2016 06 08 6:00

Visuomeniškam žmogui istorija yra tas pats, kas oras fiziologiškam žmogui: įsitraukiame į istoriją su pirmuoju įkvėpto oro gurkšniu ir paliekame ją su paskutiniu atodūsiu.

Kai kas nugyvena savo gyvenimą neįkėlęs kojos į istoriją giliau, nei siekia jo šeimos istorija, pats likdamas vien paprastu istorijos sraigteliu. Kiti į istoriją įžengia ar net oriai įjoja ant savo nuopelnų tautai, valstybei, pasauliui žirgo. Na, netrūksta ir tų, kurie į istoriją įklimpsta, įstringa per savo paklydimus, nuodėmes ar net nusikaltimus – kaip Judas, Hitleris, Pol Potas ar Stalinas... O mes, ainiai, kapstomės visų tų istorijų lobynuose bei sąvartynuose, dėliojame ir perdėliojame akcentus, nesusimąstydami, ką reiškia būti žinomos giminės palikuoniu, garsių asmenų vaiku ar vaikaičiu: ar tai ypatinga likimo dovana, avansas ateičiai, ar, priešingai, našta, kuri dažnai būna ne kiekvieno jėgoms. Juk ne veltui sakoma: „Gamta ilsisi genijų vaikuose...“

Neseniai man teko praleisti šiek tiek laiko su žmonėmis, kurie pagal kilmę, savo ar giminaičių nuopelnus priskirtini Rusijos mokslo, meno, politikos elitui. Buvo ten ir garsaus rusų poeto Michailo Lermontovo giminaičių, ir dekabristų palikuonių, ir net kunigaikščių Chovanskių giminės atstovų – o juk kai kurie istorikai Chovanskių giminę kildina iš Gediminaičių dinastijos!

Šalia manęs sėdėjusi dama pasidomėjo, iš kur esu. Kai pasisakiau atvykusi iš Lietuvos, ji ėmė teirautis, ar kartais nesu girdėjusi apie buvusį Vilniaus generalgubernatorių Michailą Muravjovą. „Žinoma, girdėjau, – džiugiai atsiliepiau (džiugiai, nes juk visada smagu ką nors žinoti, o ne prisipažinti nežinant...). – Muravjovas-Korikas!“

Dama, kiek sutrikusi, prisistatė esanti Muravjova, „Koriko“ brolio proproprovaikaitė.

Atėjo mano eilė sutrikti, nes ponia Muravjova pamėgino reabilituoti savo garsųjį giminaitį visos linksmai suklususios draugijos akyse. Ji, tiesa, gana atsargiai papriekaištavo, jog gal be reikalo mes taip negražiai jį vadiname, mat jo paliepimu buvę pakarti gal du trys sukilėliai, o štai dabartinio Rusijos „caro“ nurodymu žūsta tūkstančiai, tačiau žudiku jo niekas nevadina.

Mano kukliomis žiniomis, Muravjovo-Koriko aukų skaičius buvęs kur kas didesnis (vieni istorikai mini 168 įvykdytus mirties nuosprendžius, kiti – 128) nei pora pakaruoklių, bet... itin draugiška, aristokratiška aplinka buvo labai netinkama diskusijai apie pakaruoklius ir jų statistiką. Todėl tik skeptiškai numykiau. Ponia Muravjova neprarado vilties ir priminė, kad M. Muravjovas buvęs kariškis, generolas, todėl privalėjęs vykdyti imperatoriaus įsakymą žūtbūt numalšinti sukilimą (kalbama apie 1863 metų sukilimą).

Nesulaukusi mūsų pritarimo, ji grakščiai iš XIX amžiaus pabaigos liuoktelėjo į XX amžiaus pabaigą ir su gardžiu humoru, kurio man čia, deja, nepavyks perteikti, papasakojo epizodą iš savo gyvenimo, vertą gero romanisto ar kino scenaristo plunksnos.

Išgirdusi, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę, Muravjova su drauge, „susiveikusios“ nepriklausomos Lietuvos Respublikos vėliavėles, atskubėjo iš Maskvos į Vilnių paremti Lietuvos laisvėjimo proceso. Ir nustebo nepamačiusios nei mitingų, nei demonstracijų, nei kitų masinių renginių, į kuriuos jos būtų galėjusios įsitraukti su savo vėliavėlėmis.

Besliūkindamos (verčiu pažodžiui) prospektu, maskvietės priėjo „tipiškai sovietinio stiliaus aikštę: erdvus „plecius“ ir Leninas jo vidury kažką kažkur siunčia“. Aikštės pakrašty pamačiusios būrelį žmonių su gėlėmis ir vėliavomis, moterys apsidžiaugė – pagaliau kažkas vyksta! – ir nuskubėjo prie jų. Pasirodo, ten buvo dedamos gėlės ant dviejų (!) 1863 metų sukilimo malšintojo Muravjovo-Koriko aukų kapų bei pagerbiamas jų atminimas.

Turbūt pirmą kartą po sukilimo jo aukų pagerbimo ceremonijoje dalyvavo ir nuosprendžio autoriaus palikuonė!

Mūsų nedidelė draugija atvirai gardžiavosi tokiu istorijos ir pasakotojos likimo vingiu bei žaisminga pabaiga, kai atsisveikindama Muravjova apkabino mane ir šypsodamasi tarsi ir pasiūlė, tarsi paprašė: „Jūrate, gal visgi atleiskite mano proproproseneliui?“

Taigi, ką daryti? Juokais ar rimtai kalbėtume, bet aišku, kad nei mano, nei kito XXI amžiaus lietuvio valioje ar galioje atleisti/neatleisti mūsų tautos laisvės ir kultūros naikintojui – o būtent toks į Lietuvos istoriją įlepečkojo „šaunusis“ imperijos generolas M. Muravjovas. Istorijos juk neperrašysime, nors gal kai kada kai kuriuos akcentus ir verta perdėlioti.

O kaip vertinsime jo palikuonis? Gal teisingausia būtų priimti juos ir vertinti tik pagal jų pačių darbus bei ketinimus? L. Muravjova, priešingai nei jos proproprogiminaitis, – pasirodė esanti nepriklausomos Lietuvos tautos ir valstybės draugė, tad galbūt ir priimkime ją tokią – draugę? O galbūt aš klystu?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"