TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vaikų namų neliks. O kas toliau?

2015 08 04 6:00

Vilniaus savivaldybė nusprendė nelaukti konkretesnių centrinės valdžios sprendimų ir per ketverius metus perkelti vaikus, kol kas gyvenančius jai priklausančiuose globos namuose, į šeimas ir šeimynas. Per tą patį laikotarpį tai padaryti žadama ir visos valstybės mastu. 

Bandoma įtikinti – neliks vaikų namų, neliks problemų. Prieš kelis mėnesius Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje iškilmingai buvo pasirašytas memorandumas dėl bendradarbiavimo įgyvendinant institucinės globos pertvarką. Užmojis kilnus – vadovaujantis skandinavų, ypač norvegų, patirtimi, iki 2020 metų Lietuvoje iš esmės pakeisti be tėvų globos likusių vaikų bei neįgaliųjų globos sistemą. Įgyvendinus pertvarką, centralizuotų globos namų liktų minimaliai, tik ypatingiesiems atvejams, o globos reikalingi vaikai bei neįgalieji augtų saugiose įtėvių ar globėjų šeimose.

Prieš kelerius metus prie naujo modelio perėjo kiek daugiau nei 20 tūkst. gyventojų skaičiuojanti Druskininkų savivaldybė, šiomis dienomis apie jį prakalbo Vilniaus miestas, kuriame pusmilijonis gyventojų. Ketinama nušauti du zuikius vienu metu: keturių nemažus plotus užimančių sostinės globos namų augintinius perkelti į suremontuotus socialinius būstus arba į globėjų, įtėvių šeimas, o likusias laisvas patalpas – pertvarkyti į vaikų darželius, kurių Vilniuje taip stinga.

Tokie sprendimai negimė tuščioje vietoje – jau kelerius metus sostinės Žolyno vaikų socialinės globos namų auklėtiniai gyvena socialiniuose butuose, o juos prižiūri ir visomis reikmėmis rūpinasi tų pačių globos namų socialiniai darbuotojai bei jų padėjėjai. Tai, kad vaikai auga bent jau „normalių“ namų imitacinėje erdvėje, mokomi orientuotis „normaliame“ gyvenime, lanko įprastas mokyklas ar vaikų darželius – be abejonės, yra didelis ir teisingas žingsnis atsisakant šiurpiomis istorijomis visuomenę vis pamaitinančių centralizuotų globos namų sistemos. Kita vertus, ar galima tikėtis didelių pokyčių, jei Vakaruose įprastas socialinis modelis, kai vaikai, visam laikui ar tam tikram laikotarpiui likę be tikrųjų tėvų globos, perkeliami į laikinųjų globėjų šeimas, o paskui jiems ieškoma įtėvių arba bandomi į protą atvesti biologiniai tėvai – Lietuvoje įgyvendinamas ir vėl "atbuleiviškai"? Tai yra nepilnamečius iš didelių „vaiknamių“ perkeliant į miniatiūrinius - butus, bet jų priežiūrą ir toliau patikint tų pačių globos namų specialistams?

Nenoriu sakyti ir nesakau, kad valstybiniuose ar savivaldybės finansuojamuose globos namuose dirbantys žmonės yra blogi globėjai be artimųjų likusiems vaikams. Kilnių ir atsidavusių yra visur. Tačiau einant šiuo keliu iškraipoma pati globos idėja, paremta visuomenės pasirengimu prisiimti atsakomybę už prastoje padėtyje atsidūrusį bendruomenės narį, taip pat sulaukiant valstybės paramos kilniai veiklai.

Lietuva, kurioje be tėvų taikos metu yra likę 10 tūkst. vaikų, iš kurių 4 tūkst. gyvena globos namuose - t. y. jiems neatsirado vietos nei po giminių, kaimynų, nei po gailestingų žmonių stogu - neišgyvens sąmonės virsmo tik dėl to, kad valstybė priėmė rimtus sprendimus. Tačiau sakyti, kad vaikų globos įstaigų pertvarkymo procesas Lietuvoje realiai pajudėjo, bus galima tik parengus išsamią, kitų šalių sėkminga praktika pagrįstą pertvarkos modelį, skatinantį pirmiausia ne globą, bet visokeriopą pagalbą šeimai, galbūt atsidūrusiai sunkioje padėtyje, socialinės rizikos zonoje, visapusę pagalbą įtėviams, prisiėmusiems atsakomybę už neretai labai rizikingus vaikus, ir tik tuomet, kai tokia parama neduoda apčiuopiamų rezultatų, numatantį vaikų perdavimo ne vaikų namų specialistams, tegu ir dirbantiems butuose, bet realiems, apmokytiems, tinkamiems globėjams, sulaukiantiems visų būtinų specialistų pagalbos. Kol kas jis – ar valstybės, ar savivaldybės mastu – tik fasadas, už kurio lieka tie patys žmonės ir tie patys vaikai, labiausiai alkstantys paprastos žmogiškos šilumos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"