TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vaikų problema Norvegijoje ir Lietuvoje

2014 10 16 6:00

Pataruoju metu viena populiariausių temų Lietuvos žiniasklaidoje tapo vaikų atėmimo iš tėvų problema Šiaurės šalyse, ypač Norvegijoje, taip pat Jungtinėje Karalystėje. Atskleisti faktai apie ten galiojančią tvarką lietuviams yra neįprasti, netikėti, o neretai – šokiruojantys.

Vis dėlto ši tema skamba taip garsiai, kad jau galima klausti, ar toks didžiulis susidomėjimas neiškreipia proporcijų, dirbtinai nesukeičia akcentų.

Norvegijoje vaikų teisių apsaugos tarnybų sprendimu iš šeimų paimta apie 10 tūkst. vaikų. Panaši padėtis ir kitose Šiaurės valstybėse. Beje, lietuviškoje žiniasklaidoje beveik visur rašoma, kad toks skaičius vaikų šiose valstybėse iš šeimų paimama per metus. Taip traktuojant duomenis, jie skiriasi keliolika kartų, tačiau kam rūpi tokia „smulkmena“? Lietuvoje ne savose šeimose taip pat gyvena apie 10 tūkst. vaikų, nors vaikų Lietuvoje gimsta maždaug perpus mažiau nei Norvegijoje. Apie 4 tūkst. Lietuvos vaikų auga ne šeimose, o globos namuose. Tokia negatyvi praktika minėtose šalyse nėra paplitusi. Gal kas ir keisis ateityje Seimui priėmus prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytas Civilinio kodekso pataisas.

Šiaurės šalys yra demokratinės valstybės, vienos pažangiausių pasaulyje vertinant socialinę, ekonominę, kultūrinę pažangą. Tai nereiškia, kad šiose valstybėse viskas idealu, o mes tegalime jas vertinti žvelgdami iš jaunesniojo brolio pozicijų. Tačiau prieš tai užmerkti akis taip pat būtų nerimta.

Žinoma, paimant vaikus iš šeimų pasitaiko pažeidimų. Kartais pažeidžiami pačios Norvegijos įstatymai, ir tai liudija atitinkami Norvegijos teismų sprendimai. Vis dėlto Norvegija - senas demokratijos tradicijas turinti valstybė. Jos piliečiams tokia praktika tinka, tad nelabai aišku, kokiu pagrindu galėtume tuo taip aršiai piktintis. Jei lietuviams tai nepriimtina, reikėtų į Norvegiją su vaikais nevykti, o ten esantiesiems – skubiai grįžti. Tačiau lietuviai ir toliau vyksta į Norvegiją, o grįžta iš jos ne tiek jau daug. Tad šis kilęs triukšmas su garsiomis apeliacijomis į Lietuvos tarnybas domėtis įvykiais Norvegijoje ir imtis atitinkamų veiksmų panašūs į vajų, kurio tikslas - priversti norvegus pakeisti savoje šalyje galiojančią tvarką, pritaikyti ją atvykstančioms ir Norvegijoje įsikuriančioms lietuvių šeimoms. Beje, panašiai piktinasi ir kitų šalių imigrantai. Suprantama, kad tokios pretenzijos negali turėti jokio pagrindo, vienintelė išeitis – gerbti įstatymus šalies, kurioje gyveni atvykęs į ją laisva valia.

Garsios kalbos apie vaikų padėtį Norvegijoje atitraukia dėmesį nuo to, ką turime Lietuvoje. Švelniai tariant, Lietuvos patirtis rūpinantis vaikais nėra tokia, kuria galėtume didžiuotis, kad galėtume kviesti tuos pačius norvegus jos perimti. Šiais metais pasirodžiusiame „Lietuvos ryto“ straipsnyje taip aprašoma vienos mergaitės padėtis: „Skudurų ir purvinų ryšulių prikrautą vaikišką vežimėlį paplente žiemą vasarą miško arba Utenos link tempia keistai apsirengusi motina. Mergaitė klampoja paskui – ar lyja, ar sninga. Nuo abiejų sklinda neprausto kūno smarvė. Vaikas auga kaip laukinis, o socialiniai darbuotojai bejėgiai.“ Taigi visos Lietuvos akivaizdoje, realiai įvertinus, vykdomas vaiko fizinis ir dvasinis luošinimas, tačiau tai nesulaukia beveik jokio atgarsio. Ir tokių atvejų Lietuvoje – ne vienas. Apie 20 tūkst. Lietuvos vaikų auga vadinamosiose socialinės rizikos šeimose. Net 55 proc. vaikų savose šeimose yra patyrę fizinę bausmę, o 5 proc. jų tokiomis bausmėmis baudžiami nuolat. Daugiau nei pusė vaikų mokyklose patiria patyčias. Jungtinių Tautų vaikų fondo UNICEF tyrimo duomenimis, Lietuvos vaikai yra veikiami daugiausia rizikos faktorių tarp tirtų 29 išsivysčiusių valstybių.

Užuot piktinusis svetimos šalies praktika, kurios niekaip nepaveiksi, derėtų nukreipti žvilgsnį į savą kiemą, kuriame, akivaizdu, ne viskas yra gerai. Nelaimingų vaikų karta nieko gero nežada šalies ateičiai. Niekam nereikia įrodinėti, kad neprižiūrėtų, apleistų, skriaudžiamų vaikų perspektyva jiems užaugus yra niūri. Jų gyvenimas nebus nusisekęs, jau nekalbant apie didžiulę naštą, kuri užguls visą visuomenę dėl didelio skaičiaus žmonių, linkusių nusikalsti, turinčių sveikatos problemų ir gyvenančių iš pašalpų.

Į problemas net nemėginama pažvelgti sistemiškai, o viešos diskusijos šiais klausimais seklumas tiesiog stebina. Pastaruoju metu grupė specialistų ir visuomenininkų iškėlė iniciatyvą padaryti Konstitucijos pataisą, kad mokymasis būtų privalomas jaunuoliams iki 18 metų. Deja, net šia proga nekilo klausimo, kaip įgyvendinama šiuo metu galiojanti Konstitucijos nuostata, įpareigojanti jaunuolius mokytis iki 16 metų. Spėliojama, kad nelankančiųjų mokyklos galėtų būti apie keli tūkstančiai. Tačiau problema yra ta, kad nėra veiksmingos tokių vaikų apskaitos – ir paieškos - sistemos. Jei vaikas kelis mėnesius neateina į mokyklą, galbūt kas nors ir pasidomės, kodėl taip nutiko, bet jokių priemonių grąžinti vaiką į klasę tarnybos neturi. Vaikui nelankant mokyklos šiurkščiausiai pažeidžiama Konstitucija, vaiko teisės, užkertamas kelias žmogui ateityje gyventi visavertį gyvenimą. Deja, tai beveik niekam nerūpi. Realų darbą norima pakeisti formaliu žongliravimu Konstitucija, įstatymais.

Lietuvoje kasmet nusižudo 20 vaikų, o Norvegijoje – nė vieno. Užuot pažvelgę realybei į akis ir ėmę taisyti padėtį, garbūs politikai ir visuomenininkai metų metus bergždžiai diskutuoja dėl šeimos apibrėžimo. Negana to, pučiamas tikrų ar tariamų šalutinių problemų burbulas, daromas baubas iš lytinio auklėjimo, gąsdinama gėjais ir kitais putiniškais baubais. Žinoma, kur kas lengviau malti liežuviu ir auginti pigų populiarumą, negu spręsti tikras opias problemas.

Norvegija problemas, susijusias su vaikų priežiūra, išsprendė itin radikaliai. Viską lėmė pragmatizmas, orientacija į perspektyvą ir visuomenės gerovę, o to pagrindas – tradicija, pagal kurią itin pasitikima valstybe ir jos institucijomis. Norvegija yra klestinti gerovės valstybė, kurioje itin ryškus egalitarizmas. Visuomenė šioje šalyje stebėtinai vienalytė, beveik nėra atskirties. Dėl to ji ir patraukli daugeliui emigruojančių lietuvių. Be jokios abejonės, šiam valstybės modeliui yra tinkama ir minėta vaikų paėmimo praktika, kurią tie patys emigruojantys lietuviai norėtų panaikinti.

Lietuvių akimis vaikų paėmimo iš šeimų praktika atrodo keista, netgi žiauri. Kita vertus, nėra abejonių, kad norvegus šokiruotų vaikų padėtis Lietuvoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"