TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vakarų demokratijos stiprybė ir silpnybė

2014 12 16 6:00

Paskelbus JAV Senato ataskaitą dėl CŽV kalėjimų, visuomenė tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos bei NATO šalyse ją vertindama pasidalijo į dvi dalis. 

Vieni sveikina šį JAV politikų žingsnį, sakydami, kad taip ši šalis parodė gebėjimą pati aiškintis savo negeroves, kiti tam nepritaria ir teigia, jog Rusijos ir islamistų propaganda tuo pasinaudos JAV ir Vakarus parodydama kaip blogį.

Po paskelbtos JAV Senato ataskaitos akivaizdžiai yra sutrikęs ir tų valstybių, kuriose galbūt veikė tokie CŽV kalėjimai, politikos elitas. Kai kurių valstybių vadovai, pavyzdžiui, Lenkijos prezidentas Aleksanderas Kvasniewskis, prisiima atsakomybę už tai, kad davė leidimą jiems veikti. Kitų šalių, įskaitant ir Lietuvą, buvę vadovai nežino ką sakyti, painiojasi, teigia, kad atsisakė priimti kalinius iš Gvantanamo kalėjimo Kuboje, lyg ir užmiršdami, jog taip kalba apie visiškai skirtingą istorinį etapą.

Gvantanamo kalėjimas buvo uždarytas JAV prezidento Barako Obamos iniciatyva 2009 metais, o, kaip skelbiama JAV Senato ataskaitoje, toks kalėjimas Lietuvoje galėjo veikti 2005-2006 metais. Vadinasi, tam, kad atsigautų kai kurių mūsų buvusių šalies vadovų ir kitų aukštų pareigūnų atmintis, reikia priminti būtent šį laikotarpį.

Tai nebuvo padaryta 2009 metais, kai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas suformavo specialiąją tyrimo komisiją ir apklausė daug to meto įtakingų pareigūnų. Jie taip pat dar neliudijo padėję ranką ant Konstitucijos, o tai jiems nebūtų leidę išsisukinėti, sakyti netiesą panašaus tyrimo metu. Specialioji tyrimo komisija tuomet išgirdo tik gandus, kad kai kurie Lietuvos aukšto rango pareigūnai už paslaugas kitai valstybei į savo kišenes gavo milijonus dolerių. Apie šį faktą jau teigiama JAV Senato ataskaitoje. Ar tai neturėtų būti išsiaiškinta ir Lietuvoje?

Tuos klausimus perdavus tirti Generalinei prokuratūrai, suprantama, nesame tikri dėl dviejų dalykų: bylos vilkinimo ir jos nutraukimo, taip pat aukšto rango net ir buvusių pareigūnų atsisakymo duoti parodymus prokurorams, nes mūsų valstybėje jau matėme keletą tokių pavyzdžių, kai tai buvo padaryta. Jeigu ne šios aplinkybės, būtų visiškai ramu, kad, kaip ir kitose šalyse, viską nustatys prokurorai.

Tačiau yra ir kitas požiūris į pačias diskusijas dėl JAV Senato ataskaitos. Dar nemačiau apklausų Lietuvoje, kaip žmonės apskritai vertina CŽV kalėjimus, kuriuose buvo naudoti ir metodai, neretai prasilenkiantys su žmogaus teisių bei žmoniškumo normomis prieš teroristine veikla įtartus asmenis. Keletas apžvalgininkų pritaria tam sakydami, kad kitaip nebuvo galima įveikti teroristų, o šie metodai padėjo išsaugoti daug nekaltų žmonių gyvybių. Bet kaip vertinsime faktą, jog kai kurie suimtieji, kaip paaiškėjo po kurio laiko, galėjo būti nekalti? Ir tokių atvejų yra ne vienas. Klaidų gali daryti ir JAV teisėsauga. Ypač kai teko veikti streso sąlygomis, žinant, kad kur nors vėl gali sprogti baimę ir paniką sėjanti bomba, nusinešdama naujų aukų.

Esama žmonių, teigiančių, kad jie nepritaria tokioms nežmoniškoms elgesio normoms, bet kelia klausimą, ar reikia apie tai kalbėti. Juk bet kokiomis kalbomis pasinaudos islamistai ar Rusija. Įdomu, kad šios dvi jėgos pastaruoju metu vis dažniau minimos greta viena kitos, o dabar, ypač paskelbus JAV Senato ataskaitą, būtent jos yra aršiausios Vakarų pasaulio kritikės dėl teisės ir moralinių vertybių pažeidimo.

Ką daryti Vakarų pasaulio šalims arba dviprasmiškoje padėtyje atsidūrusioms šalims, tokioms kaip Lietuva? Viena vertus, pagal demokratinių teisinių valstybių tradicijas jos privalo nustatyti ir blogus savo valdžios pareigūnų darbus. Tai yra jų stiprybė prieš nedemokratines šalis. Tačiau jos supranta, kad bet kokių darbų aiškinimasis bus panaudotas prieš jas pačias ir apskritai Vakarų pasaulį. Vis dėlto visi suvokia, jog islamišką terorizmą reikia stabdyti, tik esama įsitikinusiųjų, kad naudotos priemonės peržengė visas ribas.

Čia ir iškyla tai, kas kartu yra ir Vakarų pasaulio stiprybė, ir silpnybė. Nedemokratinis pasaulis gali nubausti dešimt ar šimtą nekaltų žmonių, jeigu žinos, kad tarp jų yra bent vienas kaltas. Mišką kerta, skiedros lekia, kaip sakė Stalinas. Hitlerininkai šaudė kas dešimtą taikų žmogų, kad partizanai, kuriuos jie vadino teroristais, patys pasiduotų. Islamistai dėl nužudytų žmonių Sirijoje bei Irake irgi nerodo jokių sąžinės skrupulų. Kaip ir Kremliaus atstovai nesijaudina dėl taikių žmonių aukų, taip pat koncentracijos stovyklose Čečėnijoje. Ir niekas nesiaiškina, kokie valdžios žmonės ar generolai už to stovėjo.

Tačiau Vakarų pasaulis gyvena pagal kitas normas. Jas išdavęs, šis pasaulis paneigtų vertybes, kuriomis remiasi, nors, aišku, suprantame, kad ideologinėje kovoje, kuri dabar vyksta su Rusija ir islamistais, tapo daug labiau pažeidžiamas. Bet ar šiandien, kai ta ideologinė kova vis stiprėja, kiekvieną kartą turėtume gręžiotis į tas dvi jėgas ir galvoti, o kaip visa tai prieš mus gali panaudoti jų propaganda? Tai nelengvas klausimas. Juk nuėjus tokiu keliu, kas galės pasakyti, kur ta riba ir kada galima aiškintis vidines negeroves ir jas šalinti, o kada jas geriau nutylėti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"