TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vakarų Europos liberalų pasirinkimas

2013 09 27 6:00

Sekmadienį įvykę Vokietijos parlamento žemesniųjų rūmų (Bundestago) rinkimai Angelos Merkel vyriausybės šalininkams sukėlė dviprasmiškų jausmų. 

Viena vertus, kanclerės vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) užtikrintai užėmė pirmąją vietą (pagal balsus ir būsimas vietas parlamente). Tačiau buvę A.Merkel koalicijos partneriai liberalai (Laisvoji demokratų partija, FDP) nesugebėjo peržengti rinkimų slenksčio ir surinkę 4,8 proc. balsų liko už parlamento durų: tai pirma tokia šios partijos nesėkmė nuo pat jos susikūrimo 1948 metais.

Ar šis įvykis - pavojaus signalas tik FDP, ar į jį rimtai turėtų žvelgti visos Europos liberalų partijos? Jungtinės Karalystės liberalų demokratų, kurie šiuo metu yra koalicijoje su konservatoriais (analogiška situacija antrajai A.Merkel vyriausybei, kuri buvo sudaryta iš didesnės CDU ir mažesnės FDP), atstovas Stephenas Tallas ramina savo partijos kolegas, kad Vokietija yra tiesiog kita šalis. 2009 metais (14,6 proc. balsų) itin sėkmingą FDP pasirodymą lėmė pažadas gerokai mažinti mokesčius. Jo per visą kadenciją, būdami mažesniaisiais koalicijos partneriais, Vokietijos liberalai taip ir neištesėjo.

S.Tallas teigia, kad Jungtinės Karalystės liberalams taip nenutiks: jie jau sugebėjo iškovoti, kad būtų įgyvendintas vienas svarbesnių jų prieš rinkimus duotų pažadų padidinti neapmokestinamąsias pajamas. Į šį aspektą iš tiesų būtina atsižvelgti aiškinant FDP nesėkmę. Esant didesnio partnerio šešėlyje, akcentuoti unikalumą ir „pridėtinę vertę“ vyriausybėje įmanoma tik principingai kovojant dėl esminių savo programos punktų. Jeigu tai nepavyksta, nors vyriausybės darbą rinkėjai iš esmės vertina teigiamai, visi laurai atitenka valdžioje dominuojančiai partijai. Taip nutiko Vokietijoje, kur kanclerės A.Merkel vadovaujami krikščionys demokratai šiuose rinkimuose gavo 6,9 proc. punkto daugiau balsų (daugiamandatėse apygardose) nei 2009 metais.

Kita vertus, S.Tallo optimizmas savo partijos atžvilgiu negali būti pritaikytas visai Europai. Yra valstybių, kuriose liberalai per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo dominuojančiomis partijomis dešinėje. Ryškiausias pavyzdys yra Danija, kur liberalų partija "Venstre" 2001-2011 metais turėjo ministro pirmininko postą. Tačiau yra ir ties prarajos riba nuolat balansuojančių partijų. 2001 ir 2009 metais Norvegijos Stortinge šios šalies liberalai gavo vos po dvi vietas. Ir tai dėl palankios rinkimų sistemos. Vokietijoje, kur nustatytas 5 proc. slenkstis, jiems būtų atitekusi riestainio skylė, kaip nutiko FDP šiais metais.

Reikėtų pabrėžti, kad nesugebėjimas tesėti rinkimų pažadų nebuvo vienintelė FDP nesėkmės priežastis. Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje iškilo radikalios dešinės partijos, kurios neretai derina gana liberalias idėjas šalies vidaus rinkoje ir konservatyvesnes nuostatas multikultūralizmo atžvilgiu, euroskepticizmą. Jos sudaro rimtą konkurenciją visiems partinės sistemos veikėjams, tačiau didžiausią pavojų kelia mažesnėms partijoms dešinėje (minėtas Norvegijos liberalų pavyzdys, 2011 metais vos 4,9 proc. balsų gavę Danijos konservatoriai). Tikėtina, kad būtent tokios partijos bruožų turinti „Alternatyva Vokietijai“, šiuose rinkimuose gavusi 4,7 proc. balsų, perviliojo nemažą dalį FDP rinkėjų.

Vienas galimų FDP (ir kitų Vakarų Europos liberalų) atsakų į šiuos iššūkius jau matytas Vokietijos kaimynės Austrijos politinėje patirtyje. Panašiai kaip ir FDP, iki 1986 metų Austrijos laisvės partija (FPO) buvo nedidelė, tačiau gana ištikimų, ekonomiškai liberalių pažiūrų elektoratą mobilizuojanti politinė jėga. 1983 metais jai surinkus rekordiškai mažai balsų - 4,96 proc., o 1986-aisiais lyderiu tapus Joergui Haideriui, partija pasuko dešiniojo populizmo kryptimi. Anksčiau su klasikiniu liberalizmu sieta partija pradėjo naudoti apolitišką retoriką (tradicinės politinės institucijos – visuomenės priešas), akcentuoti įstatymo ir tvarkos idėjas, antiimigracines nuostatas. Toks posūkis lėmė sparčiai didėjantį FPO populiarumą – 1999 metų rinkimuose partija surinko net 26,9 proc. balsų.

Žinoma, šiuo metu dar anksti spėlioti, kaip iš prarajos bandys kapstytis FDP. Tačiau akivaizdu, kad norėdama išlikti konkurencinga partija ji privalės pakeisti savo įvaizdį (vienas būdų - FPO jau naudotas partijos personalo jauninimas), o gal net perimti dalį konservatyvesnių idėjų. Vis dėlto kartais partijos, norėdamos išlikti, kaip tik grynina savo pačių ideologiją. Todėl negalima atmesti ir FDP pastangų iš naujo kurti nuoseklų liberalų įvaizdį, kuris gerokai susvyravo per praėjusią kadenciją.

Anot Danijos politologų Larso Bille ir Karinos Pedersen, būtent išskirtinio liberalų ideologinio profilio akcentavimas (taip pat ir aiški konfrontacija su kairiaisiais) partijai "Venstre" padėjo sustiprinti pozicijas 1987–1994 metais, kai ji iš vos ketvirtos pagal įtaką šalyje tapo dominuojanti dešinėje: 23,3 proc. balsų 1994 metų Folketingo rinkimuose. Taigi tiek FDP, tiek ir kitoms su iššūkiais rinkimuose susiduriančioms Vakarų liberalų partijoms prieinami du pagrindiniai keliai: daniškasis (liberalizmo išlaikymas ir stiprinimas) ir austriškasis (dešinės radikalizmas ir populizmas). Pasirinkimas tarp jų lems ne tik liberalų, bet ir visų Europos partinių sistemų ateitį.

DALINKIS:
0
2
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"