TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valdovų rūmai - mūsų valstybės paminklas

2006 10 30 0:00

Gal ir galima būtų nesuprasti viešąją mūsų nuomonę formuojančių intelektualų neapykantos Valdovų rūmams, jeigu nežinotume, kad jie - liberalieji intelektualai. Ideologinė orientacija viską sustato į savo vietas: liberalizmas yra prieš tautiškumo stiprinimą, ir daugiausia, ką liberalas galėtų pakęsti iš nacionalinės istorijos - tai griuvėsius su šiuolaikiniu plieno ar stiklo antstatu arba tarptautinėms konferencijoms pritaikytus rūmus, jeigu tokie sugebėjo išsilaikyti nesugriuvę ar nenugriauti.

Tačiau kai nacionalinis transliuotojas (LTV) jau kelintą kartą piktai ir itin šališkai Lietuvai perša tik vieną - liberalią - poziciją, kitaip mąstantieji turi teisę ne tik paklausti, bet ir sužinoti, kas ne tik Lietuvoje dedasi bet ir šioje jos kultūros pakampėje.

Pasakysiu atvirai: manęs Valdovų rūmai nežavi. Man nepatinka pats pastatas - dramblotas ir neskoningas. Man atkaru žinoti, kad surentė jį Žygimantas Augustas, tiek bloga pridaręs Lietuvai ir nuo tikro įvertinimo besislapstąs už meilės Barborai Radvilaitei širmos. Tačiau tuo argumentuodamas savo priešiškumą rūmų atkūrimui turėčiau pripažinti, kad per medį nematau miško - per niekingo valdovo rūmus nematau istorinės Lietuvos valstybės. Rūmai yra mūsų valstybės paminklas - provincialėjančios, pramogaujančios, išsiplaunančios, bet, kaip dabar sakoma, europėjančios Lietuvos paminklas, už kurį ryškesnio Vilniuje nėra. Štai kodėl nepaisydamas visų emocijų aš esu už Žemutinės pilies atkūrimą. Perspektyvoje - ir už Aukštutinės visišką rekonstrukciją. Už kiek viso Vilniaus pilių komplekso atstatymą (kiek tai įmanoma).

Yra dar vienas svarbus motyvas. Didysis lietuvių sukilimas prieš mirties nuosprendžius jiems paskelbusius ir Vakarus, ir Rytus, davęs Europai Didžiosios Lietuvos (LDK) fenomeną, galutinai nuslopinamas trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos perdalijimu. Rusų caras žinojo, ką daro, įsakydamas susprogdinti Žemutinę pilį: kad tik griuvėsiai bylotų apie keletą amžių jiems grasinusios Litvos galybę. To jam pasirodė negana: turtingam Vilniaus žydui Šliosbergui leido ant griuvėsių pasistatydinti savo pirkliškus trobesius. Atsimenant carų požiūrį į žydus, ar galima buvo sugalvoti geresnį lietuvių galybės paniekinimą? Kad bent tokiu būdu būtų galima taranuoti Valdovų rūmų atkūrimą, net su tarptautinių organizacijų pagalba dabar stengiamasi išsaugoti tą XIX amžiaus rentinį, skelbiant jį ir kultūrine, ir istorine vertybe. Kieno istorijos? Rusijos imperijos? Nes Lietuvos valstybės istorija Pilių komplekse yra pasibaigusi 1795 metais.

Keistas kultūrinis infantilizmas, bandomas vardyti tolerancija, vargina daugelį mūsų netgi pačių, atrodytų, šviesiausių galvų. Žaliasis tiltas taip ir liko su visais bolševizmą simbolizuojančiais ženklais, nors sukurtas jis su aiškiais politiniais tikslais - kaip vienas iš spjūvių į buvusią Lietuvos nepriklausomybę. Kaip niekur nieko Didžiojoje gatvėje į Šv. Mikalojaus cerkvės sieną įmūryta puikuojasi marmurinė plyta su liaupsėmis Muravjovui Korikui. Amžinoji ugnis deginama prie dalį Lietuvos okupavusio Pilsudskio ir jo kareivių memorialo, tarsi dabar, Vilnių atgavus, mes negalėtume šalia perlaidoti savųjų 1920 metų savanorių ir bent tiek ištaisyti istorinę negandą - kad, lankstydamiesi savo maršalui, šiuolaikiniai lenkų prezidentai nusilenktų ir dėl lietuviško Vilniaus kovojusiems lietuviams, jeigu mirtis iš tiesų visus sulygina. Ne, mes mieliau atstatinėjame buvusioje okupuotoje teritorijoje žuvusiems okupantams pastatytus paminklus.

Šliosbergo namas šiandien yra tapęs vos ne principo reikalu: bus nugriautas - bus įvykdyta kultūrinė diversija. Kai griaunamos ištisos sienos Didžiojoje gatvėje, kertami langai, durys tikruose Lietuvos istorijos ir kultūros paminkluose grasinant sunaikinti visą senamiestį, mūsų šviesuoliai nieko nei mato, nei girdi. Bet kai norima nuvalyti istorinę šiukšlę, prieštaraudami prabyla ištisi chorai. Ir kai paaiškėja, kad jiems visiškai nesvarbūs nei ICOMOS, nei Venecijos chartijos ar kiti tarptautiniai dokumentai, numatą paminklosaugos istorinių sąlygų suformuotos specifikos paisymą, kuri šiuo atveju yra principinė, neišvengiamai peršasi prielaida, kad tarptautiniai "sanglaudos" fondai yra galingesni ir paveikesni už abstrakčius principus deklaruojančius pasaulio paveldo saugos dokumentus.

Architektus dar gal ir pajėgčiau suprasti: itin dažnai sirgdami profesine trumparegyste, jie nepajėgūs įžvelgti, kas virš pastato. Šviesuoliais save vadinančiųjų - ne: jie žino, ką daro.

Tačiau kiek kartų, sykį jau nusprendusi, gali persprendinėti įstatymą vykdyti privalanti Rūmų atkūrimo komisija?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"