TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valdžiai mūsų per daug?

2009 07 31 0:00

Stebint valdžios sprendimus, kurie, jos nuomone, turi padėti išsikapstyti iš krizės, galima susidaryti gana aiškų vaizdelį apie pačią valdžią ir jos prioritetus, apie tai, ką ji myli, ko nemyli ir ko bijo.

Bijo, aišku, ko: bankų ir oligarchų, kurių pinigais grįstas daugelio partijų ir jų vadukų kelias į valdžią.

Myli save, brangiausiąją, kuriai vis maža šiltų kėdžių ir kurias saugo, nepaisydama jokių Saulėlydžio komisijų ir šventai tikėdama, kad Saulėtekis - tik jai, o ne smulkiajam ar vidutiniam verslui, ne žinių ekonomikai ir tikrai laisvai, objektyviai, konkurencingai (ne "švogerių" diriguojamai) rinkai...

O nemyli visų tų, su kuriais ji, valdžia, ir jos aparato sraigteliai (arba valdininkai - nuo žodžio "valdyti") yra priversti dalytis valstybės biudžetu. Tai vadinamieji tarnautojai (nuo žodžio "tarnauti"): gydytojai, slaugytojos, mokytojai, dėstytojai, bibliotekininkai, muziejų darbuotojai ir t. t. Visa armija tų, kurie ne valdo, o tik tarnauja.

Bet labiausiai nemyli tų, kurie valdžiai net ir tarnauti nebegali dėl to, kad yra per seni, ar dėl to, kad gamta nuskriaudė, pasiuntusi sunkią negalią. Ir kaip motina Žemė visokių drebėjimų, uraganų ir potvynių pavidalu stengiasi nupurtyti nuo savęs parazitais tapusią žmonių giminę, taip Lietuvos valdžia kaip įmanydama stengiasi sumažinti valstybės išlaikytinių armiją. Tam tikslui ji pasitelkė sveikatos reformą, kuri paskelbė seneliams tikrą karą - daugelį geografiškai ir finansiškai atkirto nuo padorių medicinos paslaugų, o kartu įjungė ir tiesioginę finansinę giljotiną elgetiškų pensijų pavidalu.

Nebeprisimenu, koks autoritetingas žmogus pasakė, kad valstybės moralinį veidą parodo jos požiūris į pensininkus ir neįgaliuosius. Jei tai tiesa, mūsų valdžia neturi veido. Yra tik kruopščiai papudruotas snukis. Pudra - tai aibė visokių institucijų, kurios kartais nuoširdžiai, bet daugiau tik popieriškai rūpinasi visuomenės išlaikytiniais: vaikais, seneliais, neįgaliaisiais.

Jau ausys ištino nuo klykavimų apie vaikų teises, kurios neapsaugo jų nei nuo smurto, nei nuo suaugusiųjų pasaulio išsigimimo, pasireiškiančio nelaukiamų, nemylimų kūdikių žudymu ir tuo, kad vaikams paliekamos "teisės" nekontroliuojamiems vartoti narkotikus ar alkoholį, teisė jau nuo 14 metų rinktis sekso partnerius, plius visiška laisvė nuo pareigų.

Retkarčiais prisimenami neįgalieji: įrengiami garsiniai šviesoforai, kai kur šalia laiptų atsiranda nuolaidūs takeliai sėdintiesiems ratukuose. Kas dar?

Nedaug. Pudra... Bet geriau negu nieko.

Sunkiausioje padėtyje atsidūrė pensininkai. Apie jų teises net formaliai nebekalbama. Pasiklausius kai kurių politikų ir laisvosios rinkos ekspertų samprotavimų, susidaro įspūdis, kad krizės ištiktoje visuomenėje didžiausia blogybė yra pensininkai, o jau dirbantis pensininkas - net ne blogybė, bet nusikaltėlis, kurį reikia kuo skaudžiau nubausti. Taip net TEISĖ į užtarnautą poilsį pamažu verčiama PAREIGA - pareiga nebedirbti, o ji Lietuvoje, šalyje, kurioje vienos mažiausių pensijų ES, virsta pareiga nebevalgyti, nebesigydyti, nebegyventi.

Tikriausiai užuojautos verti būsto kreditus paėmę žmonės ar vaikus suplanavusios šeimos - joms algos ar išmokų sumažinimas reiškia teisėtų lūkesčių neišsipildymą. Bet kur užuojauta tiems, kurie, negalėdami pragyventi iš nebejuokingai kuklių pensijų, yra priversti ieškoti papildomo uždarbio? O gal jie irgi ką nors planuoja, pavyzdžiui, taupo sudėtingai operacijai ar augina be tėvų likusius anūkėlius? Jų lūkesčiai - neteisėti?!

Beje, nesu prieš tam tikrą, proto ir žmogiškos atjautos ribų neperžengiantį pensijų ar kitų socialinių išmokų sumažinimą. Krizė yra krizė, ir ją pakelti būtų lengviau, jei visi kartu dalytumėmės jos padariniais. Tik ar ne teisingiau būtų buvę pradėti nuo rimto valstybės valdymo išlaidų karpymo, nuo rimtos visų tų viešųjų įstaigų revizijos. Ir ypač nuo tų, kurie "valdo", kąsnių (ir dantų...) mažinimo? Bet kur tau! Šitie jaučiasi valstybės bamba, apie kurią sukasi visas valstybės gyvenimas. O pensininkai - atgyvenos, našta...

Toks požiūris į pensininkus - ne krizės padarinys. Pirmą kartą jis pasireiškė dar tada, kai buvo sukurta sukta lietuviškų pensijų ir socialinių išmokų skaičiavimo lentelė.

O sukūrę net patys pasibaisėjo, ypač kai pensinio amžiaus sulaukė buvusi sovietinė nomenklatūra, nepripratusi prie tokio elgetiško viso gyvenimo triūso "atlygio". Kaip grybai po lietaus ėmė dygti visokios papildomos pensijos - rentos, valstybinės, našlių pensijos, kad bent dalis senatvės sulaukusių žmonių galėtų jaustis esą žmonės, o ne išmaldos prašytojai. Tačiau ir tos papildomos išmokos - tik pudra, ir tik nedidelei daliai pensininkų.

Socialine teisybe šita pensijų skaičiavimo sistema nė nekvepia. Krizė kaip tik ir galėtų būti ta lazda, kuria remdamiesi valstybės biudžeto tvarkytojai imtųsi atkurti pamintą socialinę teisybę, mažintų socialinę atskirtį ne tik tarp aukščiausios ir žemiausios grandies valstybės valdininkų, tarnautojų atlyginimų, bet ir įvestų tvarką dėl pensijų skaičiavimo, kad užtarnautas poilsis nevirstų neužtarnautu socialiniu košmaru. Nes turtinga valstybė ne ta, kurioje daugiausia milijonierių, o ta, kurioje mažiausiai elgetų ir vargetų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"