TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valio lauktajam Gelbėtojui! Ant kryžiaus jį!

2014 04 12 6:00

“Verba plaka, ne aš plaku: po savaitės – Velykos.” Turbūt daugelis atsimename tokį meilų Verbų sekmadienio pasveikinimą, grįžus iš bažnyčios ir paplakant per pečus šventnta kadagio šakele. 

Pasaulyje garsėja puošniosios vilniečių verbos. Net Lietuvos prezidentė, sveikindama pradedantį pareigas eiti popiežių Pranciškų, pernai per palydą įteikė jam tokią didžiulę gražuolę.

Deja. Tik Verbų sekmadienio liturgijos pradžia pažymėta entuziastingu į sostinę Jeruzalę įžengiančio Jėzaus pasitikimu, o visas tęsinys jau byloja apie Jo kančią. Skaitoma Kristaus kančios istorija (kur skaitovai yra pasirengę – dramatizuota). Šiemet – iš Evangelijos pagal Matą, ateinančiais metai bus pagal Morkų, dar kitais – pagal Luką. Kančios istrorija iš Evangelijos pagal Joną kasmet skaitoma Didįjį penktadienį. Ir visa ši savaitė liturgijoje vadinama Viešpaties kančios savaite.

Dar prieš Kančios istoriją šiemet girdime nuostabią ištrauką iš šv. Pauliaus laiško Makedonijos Filipų miesto krikščionims (Fil 2,6-11). Ji kalba apie Kristaus savęs apiplėšimą, galima sakyti, susinaikinimą (gr. k. kenozę).

„Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu (Tėvu), bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas (Tėvas) jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: Jėzus Kristus yra Viešpats!”

Stebėtinai skiriasi minios nuotaika Verbų sekmadienį ir Didįjį penktadienį. Šiandien minia kelyje pro Alyvų kalną šaukia: „Osana – valio Dovydo sūnui, lauktajam Gelbėtojui!”, o po kelių dienų okupanto valdytojo Piloto teisme rėks: „Ant kryžiaus jį!” Tai nebus ta pati minia.

Šiandienė minia – tai būriai įtikėjusių į Jėzų galilėjiečių, atlydėjusių Jį pajordanėmis pro palmių miestą Jerichą ir vos bespėjusių žygiuoti paskui Jėzų, kuris, kaip evangelistai pažymi, šį kartą skubėte skubėjo į sostinę ir į savo gyvenimo pabaigą. Penktadienio minios dauguma bus pačios sostinės gyventojai, klusnūs savo aukštiesiems kunigams ir jų siunčiamiems kurstytojams. Jeruzaliečių nuotaikos galėjo pagauti ir dalį atvykėlių, kai iš romėnų valdžios neatėjo laukiamasis išvadavimas.

Daugelyje bažnyčių šiomis dienomis pamokslininkai purtys tikinčiųjų sąžines: ar esate tvirti, ištikimi Jėzaus mokiniai ir bičiuliai, ar kartais nesiblaškote – vakar galvą guldėte už Kristų ir Bažnyčią, o šiandien jums galvoje ir širdyje kitokie vėjai?

Pats šiandienis Jėzaus įžengimas ir pasitikimas tėra vaikiškas valdovų triumfo vaidinimas. Vietoj dūdų orkestrų – vaikų giesmė. Vietoj žvengiančio ristūno – asilė su dar neprajodintu asiliuku. Prisimenama, ką pranašas Zacharijas buvo skelbęs prieš 500 su viršum metų: „Didžiai džiūgauk, Siono kalno dukra, sostine Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis pašalins kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo Viduržemio jūros iki jūros Rytuose ir nuo Eufrato upės iki žemės pakraščių... Aš išlaisvinsiu savo belaisvius...“

Didingi laisvės pažadai ir tebesitęsianti šimtametė priespauda... Kaip nenusivilti?

Visi, kurie save laikome Kristaus bičiuliais, šią savaitę praleisime ypatingai. Susikaupę, be triukšmo. Su malda. Naująjį Testamentą paskaitysime, o gal tradicinius mūsų Graudžius verksmus. Apmąstysime Kryžiaus kelio 14 stočių turinį ar 20 stočių žemaitiškus Kristaus kančios kalnus... Mūsų seneliai juos brangino, apgiedodavo ir apmąstydavo – ir daug gyvenimiškos rimties pasisemdavo. Pats laikas įgyvendinti gavėnios meto dvasią, kurią apmąstėme pirmąjį gavėnios sekmadienį, – kad nebebūtume beminčiai, „šiaudadūšiai“...

Galbūt pavyks daugeliui iš mūsų suderėti su namiškiais tylią savaitę. Be riksmų, be trenksmų, be decibelų. Pailsės ir muilo operos. Ir margučius mokėsime su tylia svajone nudažyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"