TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valstybė – dreifuojantis laivas

2016 09 02 6:00

Spalio 9 dieną vyks Seimo rinkimai, iki jų liko kiek daugiau nei mėnuo. Baigiasi ketverių metų kadencija, tad pats laikas susumuoti dabartinio Seimo ir Vyriausybės nuveiktus darbus.

Atsiliepimų, apžvalgų, komentarų, apibendrinančių dabartinių valdančiųjų veiklą, nėra daug. Taip nutiko galbūt dėl to, kad apie prabėgusius ketverius metus nėra ko ypatinga pasakyti. Valstybės laivas tiesiog dreifavo, plaukė pasroviui, ir taip plaukiant pavyko nenuskęsti, neužplaukti ant seklumos. Kita vertus, laivas plaukė tiek, kiek nešė srovė, o tokiu būdu niekada neatplauksi nei pirmas, nei net antras. Jei kalbėtume objektyviai, neišeina pasakyti, kad atsitiko kažkas baisaus, bet apie ambicingus nuveiktus darbus arba apie tai, kas kadaise buvo vadinama proveržiu, būtų nepatogu net užsiminti.

Tarp šios Vyriausybės ministrų mažai asmenybių, turinčių savo viziją politikų, nors priimami į darbą jie ir buvo egzaminuojami prezidentės. Norėtųsi išskirti užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, kuris nesutriko sudėtinguose įvykių sūkuriuose, visada turėjo savo požiūrį ir, ne mažiau svarbu, gebėjo jį pristatyti visuomenei. Kitų ministrų nebuvo matyti, girdėti, arba jie klupinėjo lygioje vietoje, arba nors kalbėjo garsiai, akivaizdžiai stokojo kompetencijos. Kažkas yra pasakęs, kad tokio pilko ministrų kabineto Lietuva dar nėra turėjusi. Sunku lyginti vieną ministrų kabinetą su kitu – galbūt ministrai atrodo apsnūdę todėl, kad išaugo visuomenės poreikiai, padidėjo reikalavimai tarptautinės integracijos ir vis naujų iššūkių kontekste.

Ši Vyriausybė įvedė eurą, užbaigė suskystintų gamtinių dujų terminalą ir elektros jungtį su Švedija, sugrąžino šauktinių kariuomenę. Galima išvardyti ir daugiau reikšmingų darbų, tačiau būtent čia tinka dreifuojančio laivo metafora – Vyriausybė, žinoma, atliko šiuos darbus, jų nesužlugdė, ir tai puiku, bet ji buvo atsidūrusi tokioje padėtyje, kai įvykdyti juos tiesiog buvo lengviau, nei sabotuoti.

Galima vardyti ir kitus poslinkius – pavyzdžiui, augo minimalus atlyginimas. Didėjo tiesioginės užsienio investicijos – regis, Lietuvos vardas investuotojams jau pradeda šį tą reikšti, šalis įvardijama kaip finansinių paslaugų centras. Vyriausybė dirbo esant nelengvai geopolitinei situacijai. Jai teko daug kalbėti apie kylančias įtampas, grėsmes, o Lietuvos pramonei teko nelengvas uždavinys – surasti naujų rinkų. Šį iššūkį Lietuvos įmonės taip pat daugiau ar mažiau įveikė Vyriausybei pernelyg netrukdant, išskyrus pieno sektorių, kuris neišbrenda iš krizės ir kurio perspektyvos yra niūrios. Bet jei reikėtų pozityvius pokyčius susieti su geru Vyriausybės darbu, teisingais sprendimais, tektų labai pasukti galvą.

Vis dėlto opiausios problemos liko nepajudintos. Skaudi kaimų ir miestelių tuštėjimo, emigracijos problema išliko ir pasidarė galbūt tik dar aštresnė. Socialinės atskirties, skurdo, visuomenės savigriovos rodikliai keitėsi mažai. Algos augo, bet Lietuva liko mažų atlyginimų šalis, gyvenimo gerėjimas nejaučiamas, o skirtumas, palyginti su kaimynais, net padidėjo. Svarbūs valstybei švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sektoriai nereformuoti ir palikti nežinioje.

Pastarosiomis dienomis paaiškėjo, kad darbas, kurį Vyriausybė laikė svarbiausiu per šią kadenciją, – socialinio modelio priėmimas – greičiausiai liks neatliktas. Deja, prie to prisidėjo ir nevykęs prezidentės Dalios Grybauskaitės veto. Jis buvo nesėkmingas visų pirma kaip politinis sprendimas, nes „išplovė“ Vyriausybės atsakomybę ir atvėrė vartus nežabotoms politikų spekuliacijoms. Rezultatas – ilgai laukta reforma neįvyko, o kaltųjų nėra. Nors rezultatas apverktinas, visi politikai turės galimybę rodyti save kaip didvyrius: jie gi įnirtingai kelerius metus kovojo ir galų gale pasiekė, kad nenutiko nieko bloga.

Priimti socialinį modelį sunkiai sekėsi dar ir todėl, kad jis susijęs su valstybės strategija, jos tapatybe – su tuo, kokia valstybė yra Lietuva, kokį vaidmenį valstybė vaidins žmonių gyvenime, kokie bus socialinių grupių santykiai, kaip valstybė išryškins savo privalumus. Kadangi tokio sutarimo, strateginio apsisprendimo nėra, socialinio modelio aptarimas virsta klaidžiojimu be jokių gairių, grubiu ir tiesmukišku suinteresuotų grupių tampymusi. Technokratiška prezidentė įsitikinusi, kad ji žino, koks sprendimas yra pats geriausias, ko reikia darbuotojams ir visuomenei. Deja, kalbant apie socialinį modelį geriausio sprendimo nėra, pasirinkimas yra politinis ir turi ideologijos dėmenį. Turint tai omeny akivaizdu, kad socialinio modelio nuostatų pasirinktinis taisymas yra rizikingas dalykas. Priimant tokius kardinalius dokumentus nepalyginti svarbesnis dalykas būtų buvęs ne savos tiesos „nuleidimas“, o mėginimas rasti sutarimą, kuris galėtų tapti atspirties tašku šaliai pasirenkant strateginę kryptį.

Aiškiai išreikšta tapatybė, nekeičiamas apsisprendimas puikiai į priekį neša Estiją. Lietuvos visuomenė suskilusi, o politikai neturi net ir strateginio mąstymo užuomazgų. Esant tokiai padėčiai nuolat savo nuomonę kaitaliojantis premjeras turbūt yra privalumas. Vieni stato, kiti tuoj pat griauna tai, kas pastatyta, ir niekam neaišku, dėl ko visa tai daroma.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"