TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valstybė ir socialinė darna

2012 12 04 6:00

Darnaus (tvaraus, subalansuoto) vystymosi politikos koncepcija jau kelios dešimtys metų tarptautiniu mastu keliama kaip žmonijos ir civilizacijos išlikimo klausimas.

Tai alternatyva plėtrai, grindžiamai vadinamosios laisvosios rinkos principais. Ši alternatyva, apskritai kalbant, neneigia rinkos ir kapitalistinio gamybos organizavimo būdo, bet teigia, kad plėtojant ekonomiką būtina paisyti ekologijos ir socialinių moralinių reikalavimų. 

Priversti (paskatinti) verslą, kuriam natūralu siekti maksimalaus pelno lengviausiais būdais, laikytis šių reikalavimų gali tik pavojų žmonijos egzistencijai dėl neribotos plėtros suvokusi politiškai organizuota visuomenė, arba, kitaip tariant, sutartinai veikiančios valstybės. Žinoma, jeigu jos tarnauja žmonėms, savo piliečiams ir nėra virtusios valdymo įrankiu atskirų, partikuliarinius egoistinius tikslus turinčių grupuočių ar interesų grupių rankose. 

Žodžiu, darnaus vystymosi politikai vykdyti reikia, kad valstybės ar bent pakankamas jų skaičius, turintis didžiausią svorį tarptautinėje politikoje, darantis didžiausią įtaką tarptautinei bendruomenei, būtų demokratiškos ne tik formaliu, procedūrų, bet ir socialiniu požiūriu.

Nors šiandien kalbama, ir ne be pagrindo, apie nacionalinės teritorinės valstybės suvereniteto ribotumą tiek politiniu, tiek teisiniu požiūriu, net jos krizę, ir tarptautinių, globaliai veikiančių verslo bei finansų organizacijų politinės galios ir įtakos padidėjimą (Tarptautinis valiutos fondas, vadinamoji Pasaulio banko grupė, Pasaulio prekybos organizacija), vis dėlto nacionalinė teritorinė valstybė išlieka pagrindinis tarptautinės sistemos veikėjas, svarbiausias subjektas, atsakingas už socialinę tvarką savo teritorijoje. Taip esti net ir tuo atveju, kai valstybė įeina į tarpvalstybinę sąjungą, turinčią viršnacionalinius valdymo organus (pavyzdžiui, Europos Sąjunga), ar yra užvaldoma, pasiduoda jėgų, veikiančių kitos valstybės ar organizacijos labui, spaudimui.

Taigi nors darnaus vystymosi principų laikymasis ir įgyvendinimas yra visos žmonijos, tarptautinės bendruomenės reikalas, tai gali būti pasiekta, kaip jau sakyta, per sutartinai veikiančių valstybių politiką: tiek politiką sprendžiant tarptautinės bendruomenės (sykiu ir žmonijos) klausimus, tiek vidaus politiką. 

Štai tokiame kontekste ir atsiranda prasmė kalbėti apie socialinę darną atskiros valstybės mastu. Darnia visuomene (laikant ja valstybės piliečių ir nuolatinių gyventojų visuma) galima vadinti tokią visuomenę, kurios neplėšo destruktyvūs socialiniai ir politiniai konfliktai, kurioje daugiau ar mažiau įsitvirtinusios žmogaus ir politinės laisvės, lygių galimybių ir solidarumo principai, kurioje nėra struktūrinės atskirties ir organizuoto nusikalstamumo, bet pakanka socialinių bei kultūrinių galių sukurti ir palaikyti mechanizmus, leidžiančius visuomenei ir valstybei kylančias problemas spręsti socialinio dialogo, socialinės partnerystės būdais. 

Socialinės darnos/nedarnos mastas ar laipsnis priklauso ne tik nuo visuomenės ekonominio išsivystymo lygio, bet ir nuo kultūros, moralės, o kalbant apie valstybę - nuo jos ekonominės ir socialinės bei kultūros politikos. Tiesą sakant, darnos požiūriu apskritai klaidinga mechaniškai atriboti vieną nuo kito šiuos tris politikos aspektus. 

Priešinga socialinei darnai visuomenės padėtis nacionaliniu mastu - pilietinis karas, kurio radikaliausia išraiška - į priešiškas grupes pasidalijusios visuomenės ginkluotas kruvinas konfliktas. Švelnesnę pilietinio karo atmainą galima pavadinti ir šaltuoju pilietiniu karu, kuris reiškiasi ideologiniu nesutaikomumu ir politiniu nebendradarbiavimu. Tai irgi gali privesti arba prie kruvino karo, arba prie visuomenės degradacijos, iširimo, išsivaikščiojimo (pastarųjų tendencijų esama ir mūsų visuomenėje). 

Mokslo požiūriu šnekėti apie socialinę darną/nedarną galima matuojant ir analizuojant atskirus jos parametrus, analizuojant darną/nedarną sudarančių elementų sąveiką ir sistemą. Tokių tyrimų ir matavimų, bent jau kalbant apie atskirus parametrus, pasaulyje esama. Matuojama daug kas: ir pajamos, ir skurdas, ir laisvė, ir gerovė, net laimė, taip pat visų šių parametrų pasiskirstymas visuomenėje.

Istoriškai sukurtais socialinės darnos modeliais galima laikyti įvairius vadinamosios gerovės valstybės modelius, nors reikia pripažinti, kad jie Vakarų pasaulyje buvo sukurti, viena vertus, kaip atsvara "realaus socializmo" grėsmei, kita vertus, Vakarų gerovė nemažu mastu lėmė vadinamojo besivystančio pasaulio skurdą. Žodžiu, darnos globaliu lygiu iki šiol nebuvo, o pastaruoju metu krizę patiria ir vakarietiški gerovės valstybės modeliai. Globalus kapitalizmas, grindžiamas neoliberalios ekonominės politikos mitais, siekia nauju pavidalu "atkurti" XIX amžiaus socialines struktūras. Jeigu tai pavyktų, žmonijos perspektyvos, švelniai tariant, būtų liūdnos. Savaime suprantama, - ir Lietuvos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"