TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valstybė kaip medis

2012 12 08 8:17

Turbūt retai kam prieš karą nesisekė taip, kaip mano šeimai. Tėvai buvo Lietuvos patriotai. Abudu raštingi. Mama ir tėvas skaityti, rašyti išmoko dar tada, kai Lietuvoje buvo draudžiama spauda. Mano senelis, vidutinis ūkininkas, Žemaitijoje samdėsi daraktorių ir keturis iš aštuonių savo vaikų mokė namie. Kiti sulaukė spaudos draudimo pabaigos.

Mama nutekėjo į Pasvalį, tėvas ėmė statytis prie Lėvens namus, bet jų, deja, nebaigė. Dar gyvam esant mirė du mano broliai. Vėliau džiova pakirto ir tėvą. Mama liko daug kam skolinga. Ją nuo varžytynių gelbėjo tik tai, kad mudu su vyresniuoju broliu irgi buvome džiovininkai. Jokios materialinės ir medicinos pagalbos nesitikėjome. Teko parduoti karvę, gyvenome pusbadžiu. 1939 metų vasarį mama mirė. Mane auginti pasiėmė į Kauną dėdienė, kurios vyras Pranas Žebriūnas buvo Lietuvos karininkas. Taigi laisvoje Lietuvoje, Kaune, dar spėjau užbaigti pirmąjį skyrių. 

Mano mokytoja Mekienė su visa šeima 1941 metais buvo išvežta į Sibirą. Iki gyvenimo pabaigos neužmiršiu 16-osios mokyklos vedėjo Stasio Riauto, kuris tais pačiais metais buvo sušaudytas. Už ką!? Už tai, kad mylėjo Lietuvą, buvo patriotas ir mokė mus mylėti savo Tėvynę.

O kokia mūsų mokykla šiandien? Ar daug tokių mokytojų rastume dabar?

Atėjus bolševikams kapitonas P.Žebriūnas atsistatydino ir išvažiavo į Žemaitiją, bandė ten įsikurti. Mane atidavė auginti kitiems. Pradėjau lankyti kaimo mokyklą. Iš tos mokyklos saugau keturias knygas. 1944 metais, kai mus iš naujo "išvadavo" bolševikai, netoli mokyklos ganydamas karvę pamačiau, kad iš ten glėbiais nešamos knygos į daržinę, - matyt, sudeginti. Pasičiupau glėbį tų knygų, ir štai kai kurias tebesaugau iki šiol.

Ta pačia proga paėmiau ir pluoštą popieriaus lapų. Tai buvo antspauduoti ketvirtojo skyriaus baigiamųjų egzaminų diktantai. "Kartą piemenėliai miške valgė duoną, ir vienas trupinėlis nukrito ant žemės..." Kiekviename lape - tik dvi trys klaidos. Dabar taip rašyti jaunuoliai vargu ar išmoksta baigdami vidurinę mokyklą.

Lietuva serga! Ir ta liga prasideda nuo mūsų švietimo, nuo mūsų kultūros ugdymo.

Jeigu kas nors anuomet būtų pademonstravęs merginas ir vaikinus, turinčius privilegiją nemokamai mokytis ir baigti vidurinę, tokius, kokius matome per "Klausimėlio" laidas, nieko neišmanančius apie istoriją, literatūrą ar geografiją, būtų kilęs skandalas. Švietimo inspektoriai būtų purtę tos mokyklos vadovus ir mokytojus. Panašaus ugdymo broko galima rasti ir aukštosiose mokyklose. Taip atsitinka dėl mūsų valdžios atsainaus požiūrio į švietimą ir kultūrą apskritai.

Turime tautą, kuri per kiekvienus rinkimus būtinai išsirenka kokių nors politinių avantiūristų. Taip atsitiko ir per šiuos rinkimus. Kodėl mūsų žmonės taip prastai vertina Seimą ir Vyriausybę? Lygiai taip pat reikėtų vertinti ir mūsų rinkėjus. Patinka jums, broliai, įvairūs apsišaukėliai ir "žulikai", jau seniai tampomi po teismus ir špygomis badantys mus iš televizoriaus ekrano.

Neturime partijos, kuri savo programoje būtų prisiminusi "Pasaulinę etiką ir pasaulinę atsakomybę". Jos nebuvimas - tai mūsų visos civilizacijos liga. 1948 metais Jungtinėse Tautose buvo priimta garsioji Žmogaus teisių deklaracija. Pasitikdama jos 50-metį didžiulė grupė viso pasaulio intelektualų pasiūlė priimti Pasaulinės etikos ir pasaulinės atsakomybės rezoliuciją. Joje sakoma, kad laisvė be pareigos, laisvė be atsakomybės sužlugdo pačią laisvę, taip pat ir demokratiją. Šį dokumentą turėtų pripažinti visos laisvojo pasaulio institucijos. Jei to nepadarė kitos valstybės, jį galėtų prisiminti bent jau Lietuva. Žmonija, o ir visa gyvybė Žemėje, laukia ir nesulaukia balso, kuris imsis vadovauti moralei.

Valstybę, kaip jau supratot, vaizduojuos kaip medį, kurio šaknys yra tautos istorija, kamienas - ekonomika, o žiedai ir vaisiai - kultūra. Jeigu medis nežydi ir neduoda vaisių, jo egzistavimas netenka prasmės. Net Šventajame Rašte parašyta, kad tokį medį reikia išrauti ir sudeginti.

Bjauru, kai šiandien kultūros ministru siūlomas menkai su kultūra susijęs valdininkas. Ir tai jau nebe pirmą kartą.

Aukščiausiojoje Taryboje, atsimenu, ilgai sukome galvas, ką galima būtų paskirti vadovauti mūsų kultūrai ir švietimui. Žiūrėjome, kuris čia būtų apsišvietęs, išmintingas, pajėgus vadovauti net dviem buvusioms ministerijoms. Pasikvietėme vieną aktyviausių ir išsilavinusių jaunų žmonių Darių Kuolį. Ko gero, tai buvo pats šauniausias ministras, nors jam teko tokia didžiulė našta.

Taigi su nerimu žvelgiu į tą mūsų valstybės medį ir klausiu savęs, ar jis dar sužydės taip, kad išsiskirtų iš visos girios? Ar nebus nurašytas tik į malkas?

Turėkime vilties, kad taip neatsitiks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"