Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Valstybė, ne padaras

 
2017 02 23 6:00

Yra toks žodis „antropomorfizmas“, kai žmogiškos savybės (mintys, jausmai, valia) priskiriamos ne žmonėms, o, pavyzdžiui, gamtos reiškiniams, gyvūnams, augalams. Antropomorfizavimas leidžia mums pajusti empatiją gėlei ją skinant – gali skaudėti arba būti baisu. Mes norime nusipirkti „piktą“ BMW ar „gerą“ didžiaakį VW „vabalą“, nors nei charakterio savybių, nei akių automobiliai neturi. Kita vertus, galime vadinti reiškinius atsižvelgdami į savo vertybes ir pasaulėžiūrą. Tarkime, išdykusį šunį galbūt reikėtų auklėti, mokyti gerų manierų.

Viešojoje erdvėje dažnai antropomorfizuojama valstybė. Ji gali negerbti žmogaus, nepadėti, mes galime klausti, ką valstybė galvoja? Valstybę galima ir mylėti. Antropomorfizavimu užsiima ne tik žiniasklaida ar paprasti piliečiai, bet ir valdžios institucijos. Valstybę galima paduoti į teismą, ir ji, pralaimėjusi bylą, turi sumokėti kompensaciją nukentėjusiesiems. Valstybė yra juridinis asmuo – tarptautinės teisės subjektas.

Antropomorfizmas valstybės atžvilgiu iš pirmo žvilgsnio gali būti vertinamas kaip nekaltas veiksmas – savitas ankstyvos vaikystės palikimas, kai turėjome įsivaizduojamų draugų, kalbėjomės su pliušiniu meškiukiu, arba tiesiog žmogaus evoliucijos riktas, padėdavęs pirmykštėms bendruomenėms įprasminti gamtos reiškinius, pavyzdžiui, tikint, kad perkūnas – dangaus raitelis, leidžiantis strėles.

Brandžių, pilietines pareigas suvokiančių, jas vykdančių ir atsakomybę prisiimančių piliečių bendruomenė ir yra valstybė.

Pamėginsiu jus įtikinti, kad valstybės antropomorfizavimas gali būti kenksmingas pačiam antropomorfizuotojui. Valstybė neturi gyvenamosios vietos adreso, jai negalite parašyti laiško ir gauti atsakymo. Tačiau yra daugybė valstybės institucijų – Seimas, prezidentūra, Vyriausybė, teismai, viešojo administravimo įstaigų – ministerijos, komisijos, agentūros, tarnybos, departamentai, inspekcijos, paslaugų teikimo organizacijų – ligoninės, poliklinikos, mokyklos. Visose tose įstaigose dirba žmonės, tikrieji antropos. Jie neturi jokių emocinių, telepatinių ar metafizinių tarpusavio ryšių. Mokykloje dirbantis mokytojas nėra valstybės „kūno“ ląstelė, lygiai kaip prezidentė nėra valstybės neuronas. Ypatingų ryšių tarp valstybės vardu dirbančių žmonių ieškojimas gali būti palygintas su tokių ryšių paieška šeimoje. Žinoma, šeimoje egzistuoja sava minikultūra, tačiau tai nereiškia, kad esame kolektyviai atsakingi už girtaujantį pusbrolį ar tai, jog tetai suvalgius karbonadą, kiti šeimos nariai taps sotesni. Jei kas nors pasakys, kad „Bileišių šeima šlaistosi girta“, skambės keistai, nes šlaistosi tik pusbrolis.

Galite parašyti laišką mokytojui ar prezidentui, gauti iš jų atsakymus, bet laikyti tai „valstybės žodžiu“ būtų per drąsu. Jei poliklinikoje su jumis nemandagiai bendrauja gydytojas, nevalia sakyti, jog valstybė jumis nesirūpina. Rūpestis – labai jau žmogiškas dalykas. Norėdami, kad gydytojai pradėtų jumis rūpintis, galite to prašyti pačių medikų, rašyti skundus jų vadovams arba kreiptis pagalbos į gydymo įstaigas prižiūrinčias institucijas. Visame šiame procese sąvokos „valstybė“ neprireiks. O jei vis dėlto padarysite klaidą ir ieškodami pagalbos susiesite savo problemas su „valstybės elgesiu“, padėti turintys tarnautojai labai greitai priskirs jus per pilnatį besikreipiančių asmenų kategorijai. Ir tai nėra gerai, ypač kai bandote spręsti rimtą problemą.

Valstybės antropomorfizavimas atlieka svarbią psichologinę, bet ne praktinę funkciją. Kaip prieš tūkstantmečius raitelis danguje įprasmino žmonėms nesuprantamą gamtos pasaulį, taip valstybė įprasmina ne visada mums suprantamus socialinius įvykius – nusikaltimus, didėjančias kainas, mokesčius ir kita. Daugelis nori, kad kažkas valdytų, padėtų, žinotų, kas bus rytoj. Ir tas kažkas yra valstybė. Valstybė – kaip tėvas. Skundžiamės, kad jis griežtas mums, bet atlaidus sau. Tačiau nenorime įsivaizduoti, jog tėvo tiesiog nėra. Tai mums reikštų didžiulę naštą. Jei su mumis elgiasi blogai, turime patys savimi pasirūpinti. Jei tingime, vengiame konflikto, kaltę galime suversti valstybei. O jei „viršuje“ nėra nieko, nėra ir jokio pasiteisinimo.

Valstybės antropomorfizavimas iš esmės yra infantilus, piliečio-vaiko santykis su piliečiu-tėvu. Bet tai iliuzija, kuri kartais lemia diktatūrą, kai valstybė išties įprasminama per tikrą asmenį. Mūsų respublikai jau 99-eri, laikas suaugti. Galvokime apie valstybę ne kaip apie žmogų, o kaip apie kasdienę piliečių praktiką. Brandžių, pilietines pareigas suvokiančių, jas vykdančių ir atsakomybę prisiimančių piliečių bendruomenė ir yra valstybė. Ten, „viršuje“, nėra antgamtiško padaro, kurį reikėtų vadinti valstybe. Kiekvienas esame atsakingas už valstybę tiek pat, kiek ir bet kuris tarnautojas. Tiek, kiek elgiamės pagal mūsų pačių kurtos respublikos taisykles ir idealus, kiek to reikalaujame iš kitų bendrapiliečių, tiek tos valstybės ir turime.

MRUNI doc. dr. Mantas Bileišis yra politologas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"