TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valstybė tampa teismų įkaite

2011 07 28 0:00

Galbūt jau girdėjote - Vilniaus savivaldybė padavė į teismą Kultūros paveldo departamentą. Už tai, kad šis nepritarė buvusio prezidento Valdo Adamkaus vyriausiojo patarėjo Raimundo Mieželio siekiui pasistatyti priešais Gedimino pilį dangoraižį (kokiomis priemonėmis įgyvendinami tokie užmojai, ne sykį rašė "Lietuvos žinios"). Nors departamentas, pasipriešinęs ketinimams 150 metrų statiniu nustelbti mūsų valstybės simbolį, tik atliko savo tiesioginę prievolę, iš jo už šį sprendimą bandoma prisiteisti milžinišką pusketvirto milijono litų kompensaciją.

Šis įvykis yra toks išskirtinis, kad jį verta aptarti nuodugniau.

Visų pirma savo ieškiniu į pareigas sugrįžęs sostinės meras Artūras Zuokas parodė, kad jis nepasikeitė. Būtų pasikeitęs - šiame ginče elgtųsi priešingai, t. y. stotų valstybės ir miesto pusėn. Maža to, yra požymių, kad A.Zuokas, per rinkimus gavęs šeštadalio vilniečių indulgenciją, šį sykį, ko gero, net bus labiau beatodairiškas ir loš va banque - arba viskas, arba nieko, nes trečio karto gali ir nebebūti. Būtent tai byloja jo siekis pasinaudojant konfliktu, susijusiu su pilių teritorija, kurioje jis pats nuo seno turi privačių interesų, teisėjų rankomis sutriuškinti nekenčiamą instituciją ir taip pagaliau atverti kelius nekontroliuojamoms statyboms Gedimino kalno papėdėje ir visame Senamiestyje. Todėl jeigu mero įkarštį laiku apmalšintų Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, ji padarytų jam neįkainojamą paslaugą - šitaip ji galbūt išgelbėtų vis dar jauną ir tikrai talentingą bei charizmatišką politiką nuo pakartotinės teisiamojo dalios.

Tačiau Mieželio-Zuoko konfliktas su Kultūros paveldo departamentu išryškino ir dar vieną itin opią problemą: Lietuvoje bylinėjimasis su valstybės institucijomis įgavo tokį mastą, kad tai iš išimties jau ima virsti taisykle. Bylinėjasi piliečiai, bylinėjasi pareigūnai, bylinėjasi verslininkai, politikai, o dabar - dar ir savivaldybės su valstybe. Žinoma, institucijos - visų pirma žmonės, kurie kartais ir klysta, nutinka ir taip, kad pernelyg susižavima draudimais ir perlenkiama lazda, būna ir politizuotų ar net korupcinių sprendimų - visi tai gerai žinome. Tačiau vis dažnesnis ginčų ir galutinių sprendimų perkėlimas į teismus mūsų sąlygomis išvirsta į dar didesnę blogybę, kadangi tuomet teismai ima lemti viską, net ir tai, ką turėtų spręsti kitos valdžios. Taip valstybė tampa teisminės valdžios įkaite, o šalyje nepastebimai vis labiau įsigali tautos nerinktų, jai neatskaitingų, nežinia kam įsipareigojusių ir visuomenei net nežinomų asmenų diktatūra.

Šie asmenys, užsivilkę karnavalines mantijas, gali paversti į nieką ir išmesti į šiukšliadėžę kad ir patį išmintingiausią valstybės institucijos sprendimą, ir jiems net neteks dėl to niekam teisintis. Jie net gali sustabdyti įstatymą, kurį priėmė tautos išrinktas Seimas, ir kad tai nutiktų, pakaks vos penkių Konstitucinio Teismo teisėjų požiūrio, jog tas įstatymas neatitinka Konstitucijos ar bent jau jos "dvasios". Tokiu pačiu būdu gali būti atšaukti Respublikos prezidento ar prezidentės bei Vyriausybės aktai. Pagaliau net ir tai, kas parašyta Konstitucijoje, gali būti suvokiama tik taip, kaip nurodo neklystantys Rašto aiškintojai, t. y. tie patys Konstitucinio Teismo teisėjai. Kas dar mūsų valstybėje turi tokių išskirtinių galių? Teisingai, aukščiau - tik Dievas, nors pagal Konstituciją teismai tėra tik viena iš kelių lygiaverčių valdžios šakų.

Ir vis dėlto net ir suvokiant, kad ši realybė iškreipia demokratinės valstybės sandaros principus, galbūt dar nebūtų pagrindo kelti aliarmo, jeigu mes jau turėtume tvirtą teisinės valstybės tradiciją ir konstitucinis principas - nagrinėjant bylas klausytis tiktai įstatymo - jau būtų tapęs vidine kiekvieno teisėjo nuostata. Tačiau ko kartais klausosi mūsų teisėjai, parodo teismų praktika, kurioje apstu valstybės bejėgiškumo ir ciniško pažeminimo pavyzdžių: tampomos po teismus valstybės institucijos net tik neišgali pasitelkti lygiavertės gynybos, bet ir negali lošti pagal korupcinės ar telefoninės teisės taisykles, todėl ir pralaimi. Po tokių procesų pakėlę galvas išeina ne tik susikompromitavę prokurorai ar valdininkai, vėl grąžinti į pareigas, bet ir įžūlūs mėgėjai pasipelnyti valstybės sąskaita. Ryškiausias pavyzdys - vienos garsios bendrovės užmojis per teismą susimažinti kadaise iš valstybės įsigyto itin vertingo sklypo kainą. Ir ką? Teismas, kuriame kabo Vytis, paslaugiai sumažino kainą per pusę - dešimtimis milijonų litų! Kad taip apiplėšiama valstybė ar kad teismas apskritai neturėjo teisės užsiimti tokiu absurdu, kaip rinkos kainų nustatymas, teisėjams buvo nė motais. Ir niekam iš jų paskui neteko už tai atsakyti.

Būtų labai prasminga, jeigu kas nors visus tokius atvejus surinktų į vieną vietą ir išleistų knygą - vadovėlį teisės studentams, kaip nedera elgtis garbingam teisininkui. Vien ko verta būtų buvusio Valstybės turto fondo vadovo Povilo Milašausko teisminė epopėja - pradedant žvėrių šaudymu iš automobilio ir paskui lyg niekur nieko atgautu džipu bei brangiu šautuvu ir baigiant didžiulius nuostolius valstybei atnešusiu "Alitos" privatizavimu, dėl kurio jis ką tik buvo išteisintas, nes, Aukščiausiojo Teismo požiūriu, tiesiog "nesuvokė ir nenumatė bei negalėjo numatyti žalingo savo veiksmų pobūdžio..."

Jeigu teisėjai šitaip guldytų galvas už savo valstybę, mes jau turbūt liptume ant kulnų pažangiausioms šalims. Tačiau kol kas jie tą valstybę toliau sėkmingai gramzdina į liūną.

Lietuvos teisėjai neabejotinai neišlaikė nepriklausomumo egzamino - jie pasirodė neverti to pasitikėjimo, kurį jiems avansu išreiškė atsikūrusi Lietuvos Respublika. Kad teismuose dirba ir nemažai padorių žmonių, esmės nekeičia, nes tie padorūs žmonės mato gerokai daugiau už mus ir - tyli. Taigi, jie nenorom solidarizuojasi ir prisiima atsakomybę.

Supuvusio teisingumo ratas sukasi toliau.

Įdomu, kada politikai pagaliau pastebės, kad perpuvę teismai jau verčia gangrenuoti valstybės kūną? Ir imsis chirurgo skalpelio?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"