TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valstybę žaidžianti Lietuva

2007 11 26 0:00

Politikų ir pareigūnų rūpestis dėl šalies įvaizdžio nenuėjo perniek. Lietuva iš tiesų tampa virtualia, įvaizdžio šalimi.

Šioje šalyje ne visuomenės troškulys ir politiniai sprendimai, bet viešieji žaidimai ir vaizdiniai yra viskas. Vis labiau viešasis gyvenimas čia grindžiamas spektaklio logika: gyventojus įtikinti stengiamasi ne argumentų tvirtumu, o personažo ryškumu, jo kalbos patetišku skambesiu. Lietuvos įstatymai tampa silpnesni už kuriamo spektaklio scenarijus, įstatymų leidėjai - už išdykusius ir besismaginančius žaidimo režisierius.

Štai Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Povilas Malakauskas neseniai televizijos laidoje pristatė visuomenei savo įstaigos veiklos strategiją - tai nuo parlamentinės kontrolės laisvas, "aplinką erzinantis", valstybės strategiją formuojantis ir "problemas kuriantis" saugumas. Tokia saugumo veiklos strategija jau senokai įdiegta Rusijos Federacijoje ir jos "jėgos struktūrose". Lietuvoje iki šiol ją tik privačiai dėstė VSD vadovo pavaduotojas Dainius Dabašinskas ir kai kurie kiti VSD pareigūnai. Dabar ši strategija pristatyta lietuvių visuomenei ir Lietuvos politikų sutikta be protestų - tyliu pritarimu. Turbūt kitaip ir negalėjo būti. VSD rusiško pobūdžio veiklą jau seniai yra palaiminęs ir Lietuvos prezidentas, ir Seimas. Šioms institucijoms sutikus, VSD buvo laisvas nuo parlamentinės kontrolės - kartu ir nuo įsipareigojimų demokratinei valstybei. Tokios laisvės vaisius jau raškome. Kasdien tolstame nuo vakarietiškos teisinės valstybės principų. Seimo nutarimai virsta tik viešojo spektaklio dekoracijomis: specialiosios tarnybos ir vykdomoji valdžia gali su šiomis dekoracijomis elgtis kaip panorėjusios. Štai VSD spjovė į parlamento nutarimą pateikti analitines pažymas apie galimą korupciją ir užsienio slaptųjų tarnybų priedangos organizacijų įtaką Lietuvos politikams ir pačiam VSD, ir ką tu jam padarysi - Seimas ir prezidentas tyli. Kurios dar Šiaurės Atlanto aljanso valstybės narės parlamentas susitaikytų su tokiomis patyčiomis ir specialiųjų tarnybų pastangomis nuslėpti galimą korupciją ar net valstybės išdavimą? Valstybę žaidžiančioje Lietuvoje tai įmanoma: jei įstatymo nesilaiko aukšti pareigūnai, vadinasi, jo ir nėra. Grupuotė, už "Gazprom" pinigus kurianti Lietuvos viešąjį spektaklį, yra galingesnė už Tautos atstovybę ir įstatymus. Mūsų Seimas ir prezidentas šį faktą pripažįsta su derama pagarba.

Liustracijos įstatymas aiškiai sako, kad už liustracijos vykdymą yra atsakingas Valstybės saugumo departamentas. VSD renka informaciją apie slaptuosius SSRS KGB ir kitų tarnybų bendradarbius ir teikia ją Liustracijos komisijai. VSD generalinis direktorius skiria šios komisijos pirmininką, kartu su kitomis valstybės institucijomis skiria šios komisijos narius. Ir štai buvęs VSD kontržvalgybos vadovas Vytautas Damulis viešai pakartoja tai, ką jau yra liudijęs Seimo Nacionalinio saugumo komitetui, kad yra politikų, ambasadorių, valstybės pareigūnų, kurie nuslėpė savo ryšius su SSRS slaptosiomis tarnybomis, jog įstatymus pažeidžianti "liustracija" vyko VSD vadovų Mečio Laurinkaus, D.Dabašinsko kabinetuose. Tuo metu VSD vadovo vaidmenį atliekantis P.Malakauskas tautai pareiškia, kad jo vadovaujamas VSD liustracija neužsiims. Ir visi lietuviško spektaklio personažai nuščiūva. Niekas nedrįsta pono Povilo paklausti, ar jis yra skaitęs įstatymus, kodėl atsisako juos vykdyti, o jei atsisako, tai gal malonėtų ir vaidinamo vaidmens atsisakyti. Ir iš kur turės Seimas ir prezidentas drąsos paklausti, kai, matyt, nebe jie Lietuvos spektaklio scenarijus rašo ir aktoriams vaidmenis skirsto? Dar ims tikrieji scenaristai ir iš jų pačių vaidmenis atims.

Štai VSD pasako Seimui, kad turi "jautrios informacijos" apie Lietuvos diplomatų santykius su sovietinėmis represinėmis struktūromis, o užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas skubiai priduria, jog "situacija kontroliuojama", ir pasako, kad jokių pasikeitimų diplomatiniame korpuse nebus. Ramūs gali būti ir ryšius su KGB nuslėpę Seimo nariai, Vyriausybės, ministerijų, teismų aukšti pareigūnai. Galimybė už virvučių tampyti su KGB bendradarbiavusius Lietuvos pareigūnus ir politikus lieka scenaristo rankose: aktorių paklusnumas režisieriaus valiai užtikrintas. VSD vadovas pareiškia, kad jo turima "jautri informacija" buvo žinoma valstybės prezidentui, premjerui, užsienio reikalų ministrui. Taigi pripažįstama, kad aukščiausi valstybės pareigūnai žinojo ir žino, bet leido pažeidinėti ir patys pažeidinėjo Liustracijos įstatymą ir kitus teisės aktus. Niekas nebeklausia: kas ir kodėl neperdavė Liustracijos komisijai medžiagos apie valstybės pareigūnus ir ambasadorius, kurie nuslėpė bendradarbiavę su SSRS slaptosiomis tarnybomis? Kodėl jiems išduoti leidimai dirbti su valstybės ir tarnybos paslaptimis? Kas juos išdavė? Ar pildydami prašymus tie asmenys nuslėpė, kad yra turėję ryšių su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis? Jei taip, - o pačiame VSD saugoma medžiaga apie tokius ryšius, - kodėl jie iki šiol turi leidimus, kodėl nepradėtas jų baudžiamasis persekiojimas, kaip numato įstatymai? O jei nurodė, tačiau yra neprisipažinę, - kodėl neliustruoti? Tačiau kam tuščiai klausinėti? Juk Lietuvos Seimas seniai sutiko, kad jo leidžiami įstatymai VSD ir prezidento niekuo neįpareigoja. Įstatymai yra niekas, viešas spektaklis ir aukštųjų pareigūnų vaidyba yra viskas.

Jei to nesuprato V.Damulis ir kiti kontržvalgybininkai, jiems ir ne vieta VSD. Tokiems nesusipratėliams scenaristas skiria tik niekingą "kurmių" vaidmenį. Tiesa, pagal scenarijų naują buvusių kontržvalgybininkų vaidmenį tenka patvirtinti Vyriausiajam administraciniam teismui. Jo pirmininkas Virgilijus Valančius jau yra savo ar scenaristo valia viešai melavęs prezidentui ir visuomenei, o "kurmių" bylai vadovavęs teisėjas Anatolijus Baranovas, kaip Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino parankinis, daugiau nei dešimtmetį vadovavo LKP CK Administracinių organų skyriui, kuravusiam SSRS KGB Lietuvos skyrių, LSSR VRM ir sovietinę prokuratūrą. Taigi Lietuvos spektaklyje pasitaiko ir pastovesnių, nevienadienių vaidmenų.

Tokių vaidmenų atlikėjams, sovietmečiu slystelėjusiems į KGB pusę, dabar tenka kilnoti rankas ir žioti burnas pagal VSD vaikinų komandas - net teikti informaciją apie savo partijos planus ir dalyvauti nelabai garbinguose operatyvinės veiklos scenarijuose. Ar tikrai nelieka nieko, ko Lietuvos politikai ir pareigūnai nepadarytų dėl šiandien kuriamo šalies spektaklio, dėl žaidžiančios valstybės įvaizdžio? Labai nekorektiškas ir destruktyvus klausimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"