Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Valstybei nesubrendusi tauta

 
2017 04 19 6:00

Lietuviai kaip sugebėdami rengiasi sutikti Lietuvos Respublikos šimtąsias metines. Darbštus ir kruopštus mokslininkas suranda valstybės „gimimo liudijimo“ originalą.

Kai kurie „istorikai“ įrodinėja, kad jų mokslui tas originalas nė nereikalingas. Kai kurie politikai (sprendžiant iš parašų, Seime tokių – dauguma) neskiria, kas yra „alfabetas“, o kas – „analfabetas“: tai, ką Konstitucija draudžia ar griežtai reglamentuoja, jie mėgina apeiti gudrumu ir klasta, negalvodami apie pasekmes nutautinamai tautai ir išvalstybinamai valstybei.

Juk turime Valstybinės kalbos įstatymą, įtvirtinantį valstybinės kalbos statusą ir nurodantį jos vartojimo sritis. Bet atsiranda grupelė, kuriai tai nepatinka, ir paslaugūs „velnio advokatai“ suranda ne tik „naudos argumentams“ jautrius politikus, bet ir biurokrato karjerą aukščiau už mokslininko sąžinę keliančius kalbininkus. Advokatams jau pavyko stumtelėti buldozerį, kuris ketina daryti „tvarką“ lietuviškame alfabete, nepaisydamas įstatymo.

Asmeninės naudos ir patogumų ieškantiems tautiečiams ima trukdyti principinga Konstitucijos nuostata dėl dvigubos pilietybės, ir jau net per šimtą politikos naujokų ir senbuvių pavydėtinai vieningai sutaria apsimesti, kad esame visuomenė, kuriai į Konstituciją – nusišvilpt.

Nestebina, kai taip elgiasi Georgijaus juostelėmis pasidabinę okupantai bei jų ir nutautėjusių lietuvių palikuonys. Bet kai Konstituciją ragina ignoruoti prisiekę ją gerbti ir vykdyti politikai ar jos veikimą turintys užtikrinti valstybės pareigūnai, imi suvokti, kad esame valstybei nesubrendusi tauta, esame tik kaimenė avių, kurias chaotiškai gainioja viešumo vengiantys šeimininkai.

Akivaizdu, jog į valdžią išrinkti įvairioms partijoms priklausantys politikai žiūri į valstybę kaip į savo (ar partijos) įmonėlę. Joje jie nori tvarkytis pagal sau naudingas rinkos nuostatas, t. y. siekdami pelno sau ir savo grupuotei. O koks iš to „pelnas“ visuomenei, viešajam interesui?

Pasirinkti, kur gyventi, kam ir ką dirbti – kiekvieno laisvo žmogaus teisė. Kai žmogus išvyksta iš savo šalies į kitą, kitai valstybei kuria pridėtinę vertę, jai moka mokesčius, turtina jos kultūrą ar plauna jos šaligatvius, jis vis tiek išsaugo teisę dalyvauti paliktosios šalies gyvenime visais jam prieinamais būdais.

Tačiau priimdamas kitos šalies pilietybę, prisiekęs vykdyti visas jos piliečių pareigas, kurios (kas galėtų paneigti?) gali kenkti pirmosios jo pilietinės valstybės interesams, emigrantas turi suprasti, jog taip jis pats atima iš savęs teisę kištis į paliktos (išduotos?) šalies politinį gyvenimą, dalyvauti renkant jos valdžios institucijas ar kitaip daryti įtaką paliktos šalies visuomenei svarbiems sprendimams. Išimtys galimos tik Konstitucijoje nurodytais atvejais.

O jeigu visuomenėje pradeda bręsti poreikis gyventi ir elgtis kitaip, nei numato Konstitucija, irgi yra išeitis – keisti Konstituciją įstatyme numatytu būdu. Jei tikslui pasiekti reikalingas referendumas, reikia tuo keliu ir eiti, o ne rodyti blogą pavyzdį stengiantis apeiti Konstituciją.

Visas tas antikonstitucinis, antiįstatymiškas šurmulys liudija, kad mūsų visuomenės kultūros ir išsilavinimo lygis yra kritęs žemiau analfabetiškumo žemumų.

Per šimtą politikos naujokų ir senbuvių pavydėtinai vieningai sutaria apsimesti, kad esame visuomenė, kuriai į Konstituciją – nusišvilpt.

Štai vieni rimtu veidu įrodinėja (o kiti tiki), kad pavardė bei jos grafinis pavaizdavimas neva yra tos pavardės turėtojo privati nuosavybė ir neatskiriamas jo asmens tapatybės požymis. Kitas fantazuotojas (regis, net turintis teisinį išsilavinimą) paskelbė, kad pilietybė esanti prigimtinė žmogaus teisė. Būriai kitų asmenų pasigavo šią nesąmonę ir iškėlė kaip vėliavą žygyje prieš Konstituciją.

Bet kas yra pilietybė? Tai, kaip trumpai apibūdino profesorius Vytautas Daujotis, yra politinis ir teisinis žmogaus ryšys su savo valstybe. Tad ar gali būti laikomas prigimtiniu individo ryšys su tokiu laikinu ir nepastoviu žmonių bendruomenės politiniu „kūriniu“ kaip valstybė?

Patikėti kliedesiu apie „prigimtinę“ teisę į pilietybę gali tik mūsų išbalansuotos švietimo sistemos produktas – liberalusis jaunimas, kuris viską žino apie savo teises ir nieko – apie atsakomybę bei pareigas ir kurio gyvenimo tikslas bei prasmė – nauda ir patogumai.

O politikams tokie paistalai yra naudingi kaip kūdikiui barškutis, nes „sąrašiniai“ piliečiai pridengtų nuo Briuselio akių Lietuvos valdžios impotenciją, jos nesugebėjimą tvarkytis šalyje taip, kad iš jos masiškai nebėgtų ne tik šalies piliečiai, bet ir iš konfliktų zonų perkelti pabėgėliai.

Bet ar neatsitiks taip, jog rimto pavojaus akivaizdoje NATO pareikš, kad į Lietuvą, palyginti su Estija ar Latvija, reikia siųsti mažiau NATO karių, nes Lietuva neva turi daugiau piliečių nei tos valstybės?

Juk NATO jau prispaudė savo skolininkes, jog realiais mokėjimais, o ne ketinimais prisidėtų prie Aljanso biudžeto, todėl gali neatsižvelgti ir į tai, kad realiai Lietuvoje gyvenančių piliečių, net įskaitant visus pensininkus, alkoholikus ir biurokratus, yra kur kas mažiau nei trys milijonai. Kam skaudžiausiai atsirūgtų valdžios sumanytas žaidimas barškučiais – „statistiniais piliečiais“? Tik jau ne tiems, kurie balsuotų „prieš“ Konstitucijos nuostatas!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"