TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valstybės priešė Nr. 1

2012 06 29 6:05

Nežinau, kuo vadovavosi už teisėjos Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimą balsavę Seimo nariai, bet vienas dalykas nekelia abejonių: balsuodami jie suvokė, kad šis sprendimas uždega žalią šviesą susidoroti su pačia didžiausia teisminės valdžios kritike ir oponente.

Ir tai vis tiek neprivertė jų apsigalvoti, kaip gresiantis susidorojimas neprivertė apsigalvoti tų, kurie Aleksandro Lukašenkos režimui išdavė disidento Alesio Beliackio duomenis. Iš to galima daryti išvadą, kad pavojingos ramybės drumstėjos sutramdymas politinei krašto valdžiai tapo ne mažiau svarbus uždavinys negu teisminei. 

Prieš kelis mėnesius, per daug nesirinkdamas leksikos, tai visai atvirai pripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius. Štai tie pagarsėję žodžiai: "Neringa Venckienė nėra pūlinys tik teisinėje sistemoje, tai yra pūlinys ir politinėje sistemoje - tai visos mūsų valstybės bėda..." Kitaip sakant, valstybės priešė Nr. 1.

Stebina ne vien tai, kad pats aukščiausias teisminės valdžios pareigūnas visiškai neslepia savo angažuotumo ar net neapykantos už artimųjų teises kovojančiai kolegei, dar labiau nuostabu, kad būtent taip nusistačiusiems teisingumo tarnams šią savaitę ir buvo patikėta išoperuoti minėtą pūlinį. Kaip tokiais atvejais sakoma, komplikacijos neišvengiamos, ir jų pabaiga gerai žinoma. Tai - Europos Žmogaus Teisių Teismas, į kurį mūsų piliečiai, gelbėdamiesi nuo teisminės savivalės, jau seniai pramynė kelius.

Tačiau Seimo nariai, net ir pritardami N.Venckienės neliečiamybės panaikinimui, konstitucinės teisės žinovų tvirtinimu, galėjo pasirinkti skirtingus variantus - buvo įmanoma arba tik suteikti prokurorams teisę patraukti N.Venckienę baudžiamojon atsakomybėn, arba dar leisti ir suimti ar kitaip suvaržyti jos laisvę. Pasirinktas maksimalus variantas. Tai dar sykį patvirtino, kad nemaža dalis politikų jau regi nepageidaujamą rinkimų konkurentę pro tardymo izoliatoriaus grotas.

Pasiteisindamas ne vienas jų turbūt pasakytų, jog prieš įstatymą visi lygūs. Bet N.Venckienė, skirtingai negu kiti imuniteto netekę teisėjai ar politikai, nepaėmė kyšio ir neįsipainiojo į korupcinius ryšius. Iki vadinamojo pedofilijos skandalo tai buvo pareiginga ir niekam nekliūvanti teisėja, kurios plačioji visuomenė nė nepažinojo. Viskas prasidėjo nuo brolio dramos.

Tačiau, net ir iškilus problemoms, N.Venckienė kantriai mynė teisėtos kovos už savo artimųjų teises kelius, apie ką byloja šimtai teisėsaugos institucijoms parašytų dokumentų. Ir tik tuomet, kai atsimušė į sieną, ėmėsi plačiai žinomų protesto formų. Vertinant N.Venckienės elgesį neatsižvelgti į tai, kad visi įtarimai, kuriuos jai rengiamasi pateikti, yra išprovokuoti abejotinų, o gal net ir nusikalstamų pačios teisėsaugos veiksmų, - vadinasi, nepastebėti akis badančių faktų ir nematyti apgailėtinos teisingumo padėties mūsų valstybėje.

Tačiau Seimo nariams tai pavyko. Užuot pasiūlę teisminei valdžiai pirmiausia susitvarkyti savame darže, baigti pedofilijos bylą ir atsakyti visuomenei į visus iškilusius klausimus, o jau tada kreiptis į Seimą dėl N.Venckienės neliečiamybės panaikinimo, dauguma mūsų parlamentarų tiesiog atidavė teisėją į rankas tiems, su kuriais ji ir kovojo. Tautos atstovų nesustabdė net tai, kad tie, kurie dabar vykdys teisingumą, N.Venckienę vadina ne tik teisinės, bet ir politinės sistemos pūliniu, taigi bylą iš anksto laiko politine. O politinėje byloje, kaip žinoma, ir sprendimas - politinis.

Keisčiausia, jog tam pritarė ir tie Seimo nariai, kurie visuomenėje laikomi garbingais politikais. Įdomu, ar jie susimąstė, kaip viskas atrodys prabėgus kuriam laikui? Arba kaip jausis, jeigu dėl šitokios jų pozicijos kam nors galutinai bus atrištos rankos ir prie jau nutikusių neva savaiminių žūčių prisidės naujų?

Ne tik iš mūsų, bet ir iš kitų šalių kriminalistinės praktikos žinoma, kad kėsintis į neįtinkantį asmenį dažniausiai ryžtamasi tuomet, kai jis įgyja daug įtakingų priešų, - šie garantuoja, jog susidorojimas nebus atskleistas (prisiminkime pulkininką Vytautą Pociūną).

Nenoriu būti juodu pranašu, bet garsioji teisėja Lietuvoje jau turi tiek įtakingų priešų, kiek niekas kitas jų neturėjo. Tačiau, kaip žinoma, kelinti metai valstybės saugoma ne ji, o kita moteris - ta, dėl kurios Vilniaus apygardos teismas priėmė neskundžiamą nutartį (kuri taip ir liko neįvykdyta), kad jai turi būti pareikšti įtarimai dėl sąvadavimo.

Tai tik dar sykį patvirtina, kaip viskas mūsų valstybėje apversta aukštyn kojomis ir sukeista vietomis. Asmuo, kuris turėtų būti ginamas nuo susidorojimo, įstatymų leidėjų atiduodamas suėsti vienai iš labiausiai suinteresuotų žūtbūtinio konflikto šalių. Valstybės lėšos leidžiamos apsaugoti ne tiems, kurie padeda atskleisti nusikaltimus, o tiems, kurie pagal daugelį požymių tuos nusikaltimus drauge su teisėsauga bando nuslėpti. Pagaliau - dėl vienos teismo nutarties nevykdymo panaudojama brutali jėga ir pradedamas teisminis persekiojimas, tuo metu dėl kitos, susijusios su priešinga šalimi, elgiamasi taip, tarsi tos nutarties apskritai nebūtų.

Tačiau laikas viską sudėlioja į savo vietas. Taip, be abejo, nutiks ir šį sykį. Ta, kuri šiandien laikoma pagrindine valstybės prieše, rytoj atrodys jau kitaip. Bet kitaip atrodys ir tie, kurie šiandien trypia teisingumą ir dedasi esą teisinės valstybės gynėjai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"