TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projektas. Kur krypstame?

2006 07 18 0:00

Įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, vykstant sparčiai globalizacijai, išaugus elektroninių žiniasklaidos priemonių veikimo laukui, atsirado poreikis kurti naujo Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projektą. Tam tikru mastu keičiasi kalbos vartojimo aplinkybės, kartu kyla naujų pavojų kalbos grynumui, jos tapatybei, ypač dėl stipraus anglų kalbos spaudimo.

Naujo Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projektas gerokai išsamesnis, bandantis sujungti Įstatymo funkcionavimo apimtį ir jo įgyvendinimo būdus bei priemones. Dalis atnaujintų Įstatymo straipsnių daugiau ar mažiau palaikytini. Tačiau projekte įžvelgiame ir, mūsų manymu, sunkiai pateisinamų dalykų, netikslių teiginių, per plačių užmojų. O kai kurie opūs klausimai, regis, likę nesprendžiami ar peršokti skubotai. Straipsnio apimtis neleidžia projekto kiekvieno punkto aptarti nuodugniai. Daugeliu atvejų pakaks pritarti jau paskelbtoms dr. Prano Kniūkštos taiklioms pastaboms ("Literatūra ir menas", 2006 06 16).

Lyg nėra ko svarstyti: aptariamąjį Įstatymą privalu pradėti konstitucine nuostata - "Lietuvių kalba yra Valstybinė kalba". Visos kitos Lietuvos Respublikoje vartojamos kalbos laikytinos nevalstybinėmis (tai straipsnio autoriaus siūlomas terminas). Projekte šis straipsnis pateiktas kaip trečiasis, o kitos mūsų šalyje vartojamos kalbos pavadintos užsienio kalbomis. Argi užsienio kalbomis tiktų vadinti karaimų, čigonų kalbas, medikų ar kunigų neretai pasitelkiamą lotynų kalbą?

Projekte visai be reikalo prasikiša rūpinimasis užsienio kalbomis ir užsieniečių teisėmis (6 str. 7 d., 8 str. 1 d.). Kalbant apie tarptautinį bendradarbiavimą, užsienio kalbomis, matyt, suprantamos pirmiausia anglų, prancūzų, vokiečių kalbos. Apie jas Valstybinės lietuvių kalbos įstatyme pakaktų pasakyti tik tiek, kiek būtina aptarti lietuvių kalbos sandūras su kitomis kalbomis. O visa kita paliktina reglamentuoti (jeigu tikrai to reikia) kitiems įstatymams.

Labai svarbiame straipsnyje, skirtame išsilavinimui lietuvių kalba, negalima sugrūsti į vieną vietą "garantijų" mokytis lietuvių kalba Lietuvos piliečiams ir užsieniečiams išmokti lietuvių kalbos.

Žymiausieji mūsų mokslininkai ne kartą nerimavę dėl lietuvių kalbos padėties ir prestižo daugelyje mokslo sričių. Lietuvių kalba rašyti mokslo straipsniai imti laikyti menkaverčiais, o anglų kalba - prestižiniais. Tik pastaruoju metu šis tas pasisuka į gerąją pusę. Kas suabejos daugiakalbio mokslinio bendravimo svarba? Bet ką gali reikšti dėl antroje vietoje atsidūrusios lietuvių kalbos pažadai "imtis priemonių užtikrinti ir šios kalbos funkcionavimą"? Jeigu čia užsimota aprėpti ir Kalbos įstatymo įgyvendinimą, tai pasigendame numatytų konkretesnių žingsnių.

Į tą patį mokslui skirtą straipsnį įspausta dar viena graži deklaracija: "Valstybė pripažįsta litanistikos tyrimų prioritetą ir remia lietuvių kalbą tiriančias mokslo įstaigas" (9 str. 1 d.). O kad tas prioritetas būtų susietas su specialiu finansavimu iš valstybės biudžeto!

Ar nebus prie lietuvių kalbą tiriančių institucijų priskiriamas tik Lietuvių kalbos institutas, galbūt... dar ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Apie lituanistines aukštųjų mokyklų katedras projekte - niekur nė žodžio.

Apie viešųjų užrašų reglamentavimo trūkumus projekte pakankamai aiškiai pasakyta minėtame Kniūkštos straipsnyje. Kuria linkme viskas krypsta, matyti ir iš vieno pavyzdžio. Prieš keletą metų Druskininkuose buvusi pigių maisto prekių parduotuvė turėjo šiam kraštui ypač tinkamą vaizdingą pavadinimą "Pigiau grybo". Dabar jį pakeitęs modernesnis užrašas "Leader price".

Matyt, visos dzūkų močiutės turi mokėti tai perskaityti ir suprasti, ką ta iškaba turinti reikšti.

Projekte nesusidorota su asmenvardžių ir geografinių pavadinimų reikalais. Čia tik miglotai bandoma šį tą pasakyti apie Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymą dokumentuose ir apie Lietuvos oficialiuosius pavadinimus. Dėl mūsų piliečių vardų ir pavardžių dokumentuose kartojama sena Valstybinės lietuvių kalbos nutarimų mintis - jie rašomi lietuvių kalbos rašmenimis. Vadinasi, "vyriškosios formos" asmenvardžiai Valerij Simulik, Viktor Uspaskich dokumentuose būtų visiškai pateisinamos be vardininko linksnio galūnės. Dokumentuose ar kitur be teksto vardininkas lyg ir nepripažįstamas linksniu. Bet ar lietuvių kalboje įmanoma "vyriškoji ar moteriškoji daiktavardžio forma", kuri patekusi šioje vietoje į projektą be linksnio nuorodos? Apkarpius vardininko rašybą ir vartoseną, nenuostabu, kad neseniai viename dienraštyje pasirodė straipsnelis, pavadintas "Uspaskich pinigai žlugdo". Galima suprasti: "Uspaskichą pinigai žlugdo" ir "Uspaskicho pinigai žlugdo".

Naujas Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas turėtų būti geriausia proga tiek kitataučių Lietuvos piliečių, tiek užsieniečių pavardžių rašybos ir vartosenos anarchijai padaryti galą visur - ir dokumentuose, ir spaudoje, ir knygose, ir kitose informacijos priemonėse. Gal projekto autoriai laiko didžiausia demokratija, kai skaitytojas viename laikraštyje randa tas pačias pavardes parašytas pagal vadinamąją originalo formą, o kituose - pagal sulietuvintą tarimą ir pagal mūsų gramatikos reikalavimus. Dėti prie angliškų ar prancūziškų pavardžių po apostrafo lietuviškas linksnių galūnes - tai nei skusta, nei lupta, pvz.: Shakespeare'as (=Šekspyras), Saussure'ui (=Sosiūrui).

Svarių mokslinių argumentų visais minėtais asmenvardžių rašybos ir vartosenos klausimais neseniai pateikė profesorius Vincas Urbutis savo už širdies griebiančioje knygelėje "Lietuvių kalbos išdavystė". Pažvelkime į keletą jo aptariamų pavyzdžių. Pavardės Jancziura ir Schernus atitinka ir šio projekto nuostatą - nurašyti sulenkintas ar suvokietintas pavardes lietuviškais rašmenimis. O tikrai lietuviškas jų pavidalas turi būti Jančiūra ir Šernius. Kita išvada darytina iš knygelėje minimos Punsko lietuvės Nijolės Birgelienės, ginančios lietuvių kalbos teises, bet Lenkijoje išleistoje knygoje savo pavardę pateikusioje lenkams įprasta forma Nijola Birgiel. Šiais laikais bet kurios tautybės žmogaus pavardė dažnai atsiduria visai kitus vartosenos ir rašybos polinkius turinčioje kalboje ir prie jų yra taikoma - patinka jos turėtojui ar ne. Todėl JAV kongreso lietuvių kilmės narys Šimkus rašomas Shimkus. Tegul kiti tvarkosi su savo rašyba ir gramatika, o mes su savo - taip, kaip įprasta Lietuvoje lietuviams.

Keista, kad kalbos taisyklingumo reikalavimai ribojami tik tais dalykais, kurie išvardyti viename 20 straipsnyje. Gerai pabrėžta taisyklingos kalbos būtinybė teisės aktuose, viešuosiuose dokumentuose, ir viešojoje informacijoje, knygose, elektroniniuose leidiniuose, reklamoje, radijo ir televizijos kalboje ir kt. Bet lieka nepaminėta mokytojų kalba, teatro, kino, valstybės tarnautojų viešosios kalbos (tarkim, Seime). O kaip su interneto kalba?

Lietuvių kalbos norminimas paliktas vien Valstybinės lietuvių kalbos komisijai. Tai kas, kad Lietuvių kalbos institutas turi atskirą Kalbos kultūros skyrių? Tarsi netiktų jo palikti nuošaly nuo norminamojo darbo. Už šį darbą visuomet atsakomybę jautė ir lituanistinės aukštųjų mokyklų katedros. Jos čia vėl nutylimos. O argi normų diegimas neprivalo būti Švietimo ir mokslo ministerijos akiratyje. Šį straipsnį būtina papildyti.

Įstatyme užfiksavus, kad normas vertina tik Valstybinė lietuvių kalbos komisija, užkertamas kelias ateityje kurti kitas valstybines komisijas: sakysim, specializuota Terminologijos ar Vardyno tvarkymo komisija galėtų kvalifikuočiau spręsti ir tvirtinti savo sričių normas.

Kai nurodoma, kad Įstatymą įgyvendinančias programas rengia ir jų vykdymą kontroliuoja ta pati Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kyla pavojus, kad įstatymus rengianti institucija pati save ir kontroliuoja. Svarbiausia tai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija skirsto ir biudžeto lėšas atskiroms programoms ir atskiriems darbams finansuoti. Būtina finansinius reikalus aiškiai atriboti nuo įstatymus leidžiančios ir nutarimus priimančios institucijos.

Iš viso pats laikas iš naujo pasvarstyti ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos formavimo kriterijus ir tvarką. Tos institucijos privalo veikti skaidriai, jos privalo nuolat visuomenei atsiskaityti; taip pat reikia pamąstyti ir dėl jų priklausomybės.

Taigi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą reikia dar gerokai tobulinti ir pamąstyti apie platesnes organizacines permainas. Bet kuriuo atveju šis Įstatymas turi dar eiti per įvairių institucijų ir viešų diskusijų tinklus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"