TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vargas dėl istorijos

2014 01 31 6:00

Kyla sumanymų, ir atslenka problemos. Antai viena maža gėlė ir jos spalva sukėlė neregėtą zoologinį įniršį. O už to nauja istorija su mūsų istorija. Kiek jų gali būti?

Europos Parlamente puoselėjama net kelios istorizmo idėjos - utopinės (?) - siekti "vienos istorijos suvienytai Europai". (Suvienytoji, tai Europos Sąjunga.) Bus pastatytas prie Parlamento net specialus "Europos namų" pastatas. Kaupimui, tyrimo darbams, išvadoms. Kitaip tariant, norim sutaikyti ir suvienyti vis dar kariaujančias ES valstybių istorijas. Dieve, padėk.

Tačiau logiškai čiupus, ES valstybės narės galėtų ir privalėtų turėti, bent siekti įsistatyti lentynoje pirmiausia savo pačių vientisas istorijas. Paskui jau tartis dėl buvusių praeityje tarpusavio problemų, ypač karų ir skriaudų, tolerantiškesnio bei abipusio nušvietimo. Taip, kas vis dėlto vyko toje Europoje mums dalyvaujant. Kol turim savo nedidelėje Lietuvoje bent keletą Lietuvos istorijų, iki bendros istorijos vienai didelei Europai dar toloka.

Kartais matome pastangų susitarti bent dėl kalendoriaus. Lietuvos politinis kalendorius - tai aksiomatiškai svarbiausieji įvykiai, lėmę valstybės (Tautos) išlikimą, ir tie, dėl kurių svarbos sutariama pagal tam tikro laikotarpio protą.

Rodos, nebėra ginčų dėl Vasario 16-osios. Kai 1988 metų vasarį tuometė vietinė administracija ėmėsi Vasario 16-osios viešo suniekinimo akcijų ir net siuntinėjo prievartaujamus mokslininkus kaip instruktorius švietimo įstaigoms, tai tik rodė, kad Lietuva nelaisva. Dar po metų, Sąjūdžiui laimint didžiulį žmonių pasitikėjimą, tą proveržio dieną skambėjo Nepriklausomybės šūkiai ir priesaikos žodžiai, o LKP tik nedrąsiai mėgino kur nors prisišlieti. 1990-aisiais, jau vykstant rinkimų kampanijai į tikrą Lietuvos parlamentą, skubiai persiorientuojanti LKP šventė Vasario 16-ąją kartu su Sąjūdžiu ir tauta.

Kovo 11-oji yra sudėtingesnė, nes tą 1990 metų dieną Sąjūdis, anot A.Juozaičio, užgrobė valdžią. Štai ir prasideda "naratyvai".

Tik po 20 metų Lietuvoje atsirado grakštus simbolinis paminklas šiam nepaprastam, unikaliam demokratinio išsilaisvinimo įvykiui - su 1990 03 11 data. Ne be kovų. Kažkodėl ne anksčiau, nors Kovo 11-osios Respublikai tolydžio vadovavo žmonės, visad "dirbę Lietuvai". Mokslas išaiškins. Šiaip ar taip, atsirado ne tik dainų. Nuo pat pradžių - vienas tapytojo K.Žoromskio paveikslas ir I.Užkurnio išdrožtas prasmingas Rūpintojėlis ("įskaitykit šį balsą"), abu padovanoti Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui. Padovanota tautai ir daug negatyvaus kūrybinio naratyvo, antai "Durnių laivas", nudžiuginęs priešo erdvę.

Dabar Seime pateikta iniciatyva toliau ir geriau susitarti nors dėl datų, tad pirmiausia - įvykių reikšmių.

O mostelėta ir plačiau, net instituciškai; įsteigti specialią tarybą, kol esamos institucijos fundamentaliai siūbuoja kaip Lietuvos tiltas amžinai rekonstruojamomis atramomis.

Tokiame siūbavimų fone nūnai ant kranto triukšmingai laužomos ietys dėl projekto, kuris vadinasi Tautos istorinės atminties įstatymas. Pamięci narodovej, kaimynystėje yra pavyzdžių.

Pirmas klausimas būtų: ar Tautos (turbūt Valstybės tautos) ir nūdienės valstybės sąvokos Lietuvoje tapačios savo turiniu, ar ne? Pakaktų realiai pasvarstyti, ką prisimena taip ar kitaip suvokiama tauta, ir ką - valstybė. Mokytojai tikrai svarbesni už valdininkus.

Antras klausimas: kuo skiriasi istorinė atmintis nuo tiesiog atminties apie savo žemės ir žmonių praeitį? Juk ne apie ateitį; atsimename, kas buvo, arba pamirštame. Jei pamirštame svarbiuosius tapatybės dalykus, tai mankurtėjame.

Taip gali atsitikti ir su "tituline" tauta, todėl rūpintis verta, reikia. Mat praeitis gyvena, jeigu gyvena, ne muziejuose, o tautos dabartyje. Arba atmiršta, numiršta. "Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo", - pasakė poetas. O ką sako tauta? Būtų gražu, jeigu ji norėtų neišnykti.

Štai dalykai, kurie dešimtsyk svarbesni už minėtinų datų sąrašą.

Įstatymo ar kita forma verta išreikšti rūpestį dėl tautos (valstybės) atminties. Tai opi vieta, nėra ginčo. Juolab kai suinteresuotos jėgos inicijuoja mūsų atminties plovyklas, kad būtent šios tautos (valstybės), taip ilgai spurdėjusios gyventi, kada nors vis dėlto neliktų. Greičiau - geriau (aniems interesantams). O ką manome kai kurie mes?

Reikėtų labiau ir nuosekliau rūpintis vidiniais arba širdies įstatymais, tada mažiau tereiks popierinių. Juolab kad užvedę žinybų ginčą dėl popierinio atminties įstatymo ir lenkdami jį nuo patarimo, paraginimo į prievolę, galime sukompromituoti ir pagrindą - esminį nuoširdų rūpestį.

Kaip tektų vertinti minėtame įstatymo projekte užsimotą detalų reglamentavimą, ką atsiminti ir kaip dažnai minėti, net iki svarbiausių, aksiomatinių datų? Jeigu jubiliejinė sukaktis bus nustatoma kas dešimtį metų (Kovo 11-oji) arba kas 25 metai (Vasario 16-ajai po 2018-ųjų), tuoj atsiras aiškinančiųjų, jog jubiliejinė ar ne jubiliejinė data "rodo" jiems vienodai. Toks labai tikėtinas persistengimo rezultatas, kaip ir siūlymas, kad Tautos istorinės atminties taryba, jei bus, priiminėtų visoms įstaigoms privalomus nutarimus. Oponentai pagrįstai pašieps, kad betrūksta baudų sąrašo. Tačiau tai, kad šaliai ir tautai reikia turėti savo istorinį pasakojimą - dalykas rimtas. Interpretacinių pasakojimų įvairovė - tegu, bet ne aiškinimai net mokyklose, kad Lietuvai nevertėjo kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės, dėl žmonių ir tautos orumo arba puoselėti gimtąją kalbą. Et, verčiau būtume suvokietėję ar sulenkėję... Čia jau joks istorinis "naratyvas", o miesčioniškas pliurpalyvas, kaip ir pastangos niekinti, ką Lietuva vertino ir gynė kaip savastį, dėl kurios tebesame. Niekintojai kai kada net lenktyniauja, lyg motinų neturėtų, negalėtų pasiklausti. O reglamentai...

Antai Vasario 16-ąją keliamos trispalvės. Jei esamo kodekso straipsniu nurodoma, kur, prie kokių konkrečių pastatų, tai "potarybinės" visuomenės nariams lengvai atrodys, kad kitur nė nereikia. Tokia, deja, mūsų pažeista psichologija, kurios gal nesuvokė kai kurie iniciatyvūs liberalai, apie 2000 metus paskatinę tautą galvoti ne širdimi, o autoritariškai: įstatymas ir policija neliepia, tai ženklas, kad nereikia. Arba dar: valdžia neverčia, neragina, tai turbūt slapčiomis nenori? Ko čia man persistengti?

Gal dar valdžia rytoj pasikeis, už vėliavą priekaištaus kaip kokiam sąjūdininkui...

Rodos, nereikia nė rytoj. Visur geba atsirasti žmogus futliare, išaiškinantis, kad vėliavos keliamos tik prie nurodytų įstaigų nurodytą dieną, o kitur - bemaž nusižengimas.

Brandesnėje visuomenėje suvoktume, kad nuostata "keliama trispalvė" reiškia sąmonės veiksmą. Tai sakoma visiems - nepamiršk! Jei kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija norėtų pasirodyti, kad stokoja valstybės atminties ir sąmonės, tai tegu pasirodo, tarkim, ignoruodami tądien vėliavą, ir čia pakaktų žiniasklaidos dėmesio. Iš mokesčių mokėtojų lėšų pakaktų įsteigti antimankurtinę "Atgimimo bangą", ir tautos atmintis nenusloptų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"