TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vargas dėl kultūros

2014 01 16 6:00

Sovietmečiu visiems jau buvo iki gyvo kaulo įsiėdęs šūkis, raginantis mylėti ir gerbti knygą – „žinių šaltinį“. Ne todėl, kad knygos nereikėtų gerbti ar mylėti, o dėl sovietams būdingos veidmainystės: viena ranka berdami knygas liaupsinančius šūkius, kita ranka jie, pradedant Lenino sutuoktine Nadežda Krupskaja, sudarinėjo draudžiamų knygų, kurios neva galėjo pakenkti homo sovieticus komunistinės sąmonės tyrumui, sąrašus.

Kad knyga – galingiausias įrankis ideologijai diegti, žino, be abejo, ir kai kurios šiandieninės Lietuvos partijos, ypač tos, kurių vadai tebesivadovauja Rusijos patirtimi. Tačiau jų garbei tenka pripažinti, jog tuo patyrimu jie naudojasi kūrybiškai, praturtindami jį iš laisvosios Europos pasisavintomis naujovėmis. Viena tokių – nuostata, kad valstybė neturi turėti jokios ideologijos, jokios kultūros politikos, viskas turi būti atiduodama rinkai, kuri esą pati sureguliuoja, kas yra pelninga, o kas – ne.

Ir kai tokiu (anti)ideologiniu jovalu apsiginklavusių partijų atstovai ima vadovauti valstybės institucijoms, iš Lietuvos toliau masiškai bėga lietuviai, o likusieji pamažu degraduoja. Tai pastebi jau ir Lietuvos bičiuliai užsieniečiai.

Žinomas britų režisierius Robertas Mullanas, sukūręs meninį filmą apie M.K.Čiurlionį, ryžosi kurti filmą apie Sausio 13–osios įvykius, nes, jo nuomone, jaunajai karta privalu žinoti apie Lietuvos valstybei svarbius įvykius, o ne vien pramogauti prekybos centruose. „Buvau nustebęs, kai pamačiau, kiek daug jaunų lietuvių nežino apie M.K.Čiurlionį, apie nacių okupaciją“, – prisipažino režisierius. Šitas jo prisipažinimas turėtų versti degti iš gėdos visus ligšiolinius švietimo ir kultūros „reformatorius“.

Bet šie nė nemano sudegti. Priešingai, jie su kitais ministrais, teisėjais, Seimo nariais švenčia pasibaigusią krizę ir stebisi, kodėl tokia surūgusi provincijos Lietuva.

O kuo gali džiaugtis žmonės, kurie ne vien duona gyvi? Kuriems reikia ne tik socialinių garantijų, bet ir kultūros, krizės nustekentų šeimų biudžetui prieinamų knygų, spaudos, parodų kartu su pagarba silpniems, seniems, neįgaliems ar neturtingiems, kartu su meile lietuvių kultūrai, lietuviškam žodžiui?

Deja, sotus alkano neužjaučia... Štai atvyksta „sotūs“ svečiai iš Vilniaus - "darbiečių" išugdytas kultūros ministras Šarūnas Birutis su "tvarkiete" Seimo nare Jolita Vaickiene į tolimą Kretingą ir ima duetu aiškinti knygų alkstantiems aborigenams, jog Kretingai viešoji biblioteka nereikalinga, o jei kam šiandien mirtinai reikia knygos, tegu pėdina į Klaipėdos bibliotekas.

Kad pėdinti tektų vos ne 30 kilometrų, kad autobuso bilietui pinigų retas skaitytojas tesukrapštytų – tokios smulkmenos svečiams nė motais. Užtat jie iki soties pasišaipė iš vietos valdžios ir kultūros darbuotojų dėl jau aštuntus metus statomos ir dėl lėšų stygiaus nepastatomos naujos bibliotekos. Esą rajono valdžia kalta, kad užsimanė kepurės ne sulig galva.

Miesto vadovams teko priminti, kad naujos viešosios bibliotekos statyba - ne vietos valdžios įgeidis, o Vyriausybės sprendimas. Šito ministras galėjo ir nežinoti, bet kaip galėjo nežinoti J.Vaickienė, kuri prieš tapdama Seimo nare keletą metų dirbo Kretingos rajono savivaldybės vicemere, vėliau - savivaldybės administracijos direktore? Ir kodėl šiandien, užuot kaip Seimo Audito komiteto pirmininkė padėjusi ministrui surasti biudžete lėšų, galinčių bent jau apsaugoti statinį nuo žalingo aplinkos poveikio, ji primygtinai ragina savivaldybę atsisakyti statomos bibliotekos ar bent jos dalies, ją perleidžiant Turto fondui?

Aiškumo nesuteikė ir Seimo narės pareiškimas, kad jai labiau rūpi rajono švietimo įstaigų poreikiai, o ne kultūros reikalai. Kaip jai pavyksta atskirti švietimą nuo kultūros? Juk dažnai, kaip kadaise buvo ir Lietuvoje, rūpintis kultūra ir švietimu pavedama vienai bendrai ministerijai būtent todėl, kad tai yra susiję, net susipynę dalykai...

Beje, kultūros ministras jau pats glaudžia kultūrą arčiau švietimo, ragindamas jungti viešąsias bibliotekas su mokyklų bibliotekomis. Bet kaip tai įgyvendinti rajonų centruose, kur gyventojų - keliolika ar daugiau tūkstančių, o atstumai tokie, kad pėsčiomis per kelias minutes nenulėksi iš mokyklos į viešąją biblioteką ir atgal?

Pradedi įtarti, jog tokių idėjų autoriai patys nėra naudojęsi viešųjų bibliotekų teikiamomis paslaugomis, todėl menkai tenutuokia apie jų darbo specifiką. Arba ministras nesupranta, kad kerta šaką, ant kurios sėdi visa jo vadovaujama ministerija, arba tokia yra sąmoninga dabartinės valdžios politika, ir siekiama išstumti iš visuomenės gyvenimo tai, kas padeda žmogui išlikti žmogumi, o ne degraduoti tampant vien (prekių ir paslaugų) vartotoju?!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"