TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vargas dėl pasitikėjimo

2011 11 29 6:00

Pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas, kuriuo remiasi demokratija ir kapitalizmas. Pirkdamas prekę ar paslaugą tiki, kad nebūsi apgautas. Lygiai taip pat rinkdamas aukščiausią ar žemiausią valdžią manai, kad ji atsižvelgs į tavo lūkesčius. Žinoma, netiki visu šimtu procentų, tačiau jei visai netikėtum, elgtumeisi kitaip.

Tiek prekių, tiek ir politinė rinka verčia savo dalyvius stengtis dėl pasitikėjimo. Konkuruoti ir kovoti dėl jo. Juk žinai, kad netekęs pasitikėjimo neteksi visko. Apgaulės kelias yra trumpalaikis.

Pasitikėjimas ypač svarbus bankams ir visai finansų sistemai. Vyriausybės neriasi iš kailio, kad tik nepablogintų pasitikėjimo finansų rinkose ir drebėdamos laukia reitingų agentūros sprendimo. Blogas įvertinimas gali sužlugdyti valstybę. Ypač šiais krizės laikais. 

Sakoma, kad banką, kaip musę, galima užmušti laikraščiu. Kažką tokio buvo bandoma padaryti per 2003 metų Lietuvos prezidento rinkimus. Tiesa, taikinys tada buvo ne tiek bankas, kiek antros kadencijos siekęs Valdas Adamkus.  

Dabartinė "Snoro" krizė dar pavojingesnė. Juodųjų technologijų specialistai gerai žino, kad bankų sistema - jautriausia valstybės vieta. Finansų krizės metu tas jautrumas tampa maksimalus. Netikrumo, baimės dėl ateities ir visuotinio nepasitikėjimo atmosferoje politinėms manipuliacijoms atsiveria plati erdvė.

Matyt, vėliau bus atsakyta į klausimą, kas slypi už "Snoro" aferos: tiesiog gudrūs sukčiai ar Lietuvai priešiškos tarnybos? Galbūt tai susiję. Tačiau šiuo metu aišku viena: jau ilgą laiką šis bankas veikė kaip slapta finansų piramidė. Pinigai buvo sparčiai renkami ir naudojami vis naujoms geroms palūkanoms mokėti. Visa, kas likdavo bankui, - o tai buvo milijardai - išplaukdavo neaiškia kryptimi.  

Tai įrodo patys elementariausi skaičiai. Banke buvo 4 mlrd. litų gyventojų indėlių ir dar apie 2,5 mlrd. litų įmonių ir organizacijų lėšų. Taigi iš viso surinkta apie pusseptinto milijardo litų. Gyventojams buvo išduota 700 mln., privačioms įmonėms - 2,39 mlrd. litų paskolų. Iš viso vos daugiau nei 3 mlrd. litų. Iš 6,5 atimkime 3,1. Tų maždaug 3,4 mlrd. dabar ir pasigesta. 

Tad kalbėti čia reikia ne apie blogą ar rizikingą banko veiklą, o apie gerai apgalvotą finansų piramidės auginimą ir pinigų išvežimą iš Lietuvos. Vadinasi, tai buvo daroma sąmoningai. 

Tokią išvadą grindžia ir "Latvijas Krajbanka" veikla. "Snoro" akcininkai pirko ne tik seniausią, bet ir kadaise didžiausią kaimynų banką - mūsų Taupomojo banko analogą. Jiems svarbiausia buvo gauti visoje šalyje geriausiai išplėtotą smulkiosios bankininkystės - indėlių surinkimo sistemą. Indėliai buvo toliau sėkmingai renkami, tačiau pagal bendrą veiklos apimtį "Latvijas Krajbanka" nusmuko net į 10 vietą šalyje! Kodėl? Ogi todėl, kad šiame banke, kaip ir pagrindiniame "Snore", paskolų gauti buvo daug sunkiau nei kur kitur. 

Schema tiesiog genialiai paprasta. Pinigams rinkti siūlomos daug geresnės sąlygos nei konkurentų, tačiau skolinimo sąlygos - daug blogesnės. Pinigai kaupiasi banke. Ir tada kažkur iškeliauja, palikdami tik beverčius popierius. 

Ar to tikrai nebuvo galima pastebėti anksčiau? Manau, tik tokiu atveju, jei pastebėti buvo labai nenorima.

Galima teisintis, kad vertybinių popierių trūkumas buvo aptiktas tik šiais metais. Galbūt. Tačiau ar pats banko veiklos balansas nebuvo panašus ir anksčiau? Juk ši finansų piramidės schema sukurta ne pastaraisiais metais. Ji veikė ilgą laiką.

Galbūt finansų sistemos prievaizdai galėjo stebėti situaciją atmestinai, kol visus buvo apėmusi kilimo euforija, o į Lietuvą pinigai plūste plūdo. Tačiau sėdėti užsimerkus 2009 ir 2010 metais jau įsisiūbavus krizei? Miegoti kaip sotiems katinams šiltose vietose, kai pinigai tirpsta? Ar tai nėra nusikaltimas? 

Ką ilgą laiką veikė Lietuvos specialiosios tarnybos? Juk akivaizdu, kad asmenys, plėtojantys tokią finansų piramidę, kaip kitados EBSW vyrukai, turėjo mesti nemažus pinigus palankiai aplinkai kurti. Jie turėjo pirkti ne tik įvaizdį, bet ir reikiamus sprendimus. Taip pasitikėjimas buvo kuriamas pačių apgautųjų pinigais. Ir niekas tam nesutrukdė.

Tad gal Raimondo Baranausko riksmas iš Londono: "norima, kad aš nieko nekalbėčiau, nors deklaravau, kad kalbėsiu apie viską..." reiškia ne tiek desperaciją, kiek šantažą? 

Kodėl abiem akcininkams buvo leista taip lengvai pabėgti iš Lietuvos? Ir ką reiškia ta skandalinga "Lietuvos ryto" žinia, kad kai kurie gailestingi teisėsaugininkai netgi ruošėsi mesti darbą, nenorėdami dalyvauti "atakoje prieš lietuviškus bankus"?

Beje, mes jau žinome vieną prokurorą, kuris prieš porą metų pasitraukė iš darbo, nes nenorėjo teptis rankų pedofilijos byloje. Kitas dabar ilsisi Kanaruose. Teigiama, kad apie tuomečius įvykius jie buvo gerai informuoti, tačiau su tomis žiniomis, kaip ir policijos viršūnėlė, elgėsi labai keistai. Ir toli gražu nedarė to, ko iš jų tikėtųsi visuomenė.

Vladimiras Antonovas, gavęs informacijos iš pareigūnų ir su bendrininku pabėgęs iš Lietuvos, dar spėjo už vieną griviną parduoti visą banką Ukrainoje! Juk žinojo, kad gynybai reikės daug daug pinigų. Apgautieji dabar dar susimokės ir už galimą apgavikų išteisinimą ar bent minimalią bausmę. Ir žinoma, už jų turtingą gyvenimą po to.

Pasitikėjimas kartais labai brangiai kainuoja...

Nors štai Gedvydas Vainauskas sako, kad prarasti pinigus yra mažesnė bėda nei prarasti pasitikėjimą. Ir jis žino, ką kalba. Nors jau kuris laikas didžioji dalis žmonių skaito "Lietuvos rytą" panašiai kaip senąją "Komjaunimo tiesą" - tarp eilučių. Taip protingesni žmonės skaitė visą sovietų spaudą - netikėdami, tačiau ir neturėdami kito pasirinkimo bent ką nors sužinoti. 

Deja, ir dabar tas kitas pasirinkimas gana menkas. Nemažą dalį kaltės čia turi prisiimti ir dabartiniai valdantieji, prieš kelerius metus gerokai apsunkinę žiniasklaidos gyvenimą mokesčių reforma. Vėliau, kas įstengė, bandė pirkti redaktorių prielankumą milijoniniais užsakymais. Tad ir taip suvaržyta rinka tapo dar labiau iškreipta. Galiasklaidos milžinams nuo to tik geriau, tačiau visuomenei - bėda. 

Taigi vėl - pasitikėjimo krizė. Apklausos rodo, kad kol kas ji smogė tik policijai ir bankams, o politikų beveik nepalietė. Tačiau tikrai palies, jei po pirmų ryžtingų žingsnių bus bailiai sustota. 

Žmonės dabar kaip niekada laukia aiškių atsakymų. Jeigu artimiausiu metu jų nebus, kaltinti teks tik save. 

Taigi valdantieji ir ypač konservatoriai turi suvokti momento svarbą ir atsakomybę. Žinoma, jei nenori kartoti "Williamso" pamokos ir patirti panašaus žlugimo kaip 2000 metais. 

Pasitikėjimui atkurti būtinas skaidrumas. Pradėti galima nuo lengviausio dalyko. Reikia kuo skubiau skelbti sąrašą įtakingų veikėjų, prieš "Snoro" nacionalizavimą atsiėmusių pinigus. Ir žinoma, po nuodugnaus tyrimo turi būti įvardyti visi kaltieji dėl valstybei padarytos milijardinės žalos. Tik tada visuomenė ims tikėti, kad daugiau tokie dalykai nepasikartos. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"