TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Varšuvos komentarai

2008 09 10 0:00

Prieš dvidešimt metų Varšuvoje įvyko pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lenkijos "Solidarumo" veikėjų oficialus susitikimas. Jame buvo aptartos galimos bendradarbiavimo formos. Dabar Lietuvos ir Lenkijos užsienio ministerijų iniciatyva vėl susitikta. Tik šį kartą, be minėto susitikimo dalyvių, dalyvavo žiniasklaidos atstovai ir keli abiejų šalių istorikai, tyrinėjantys naujausiųjų laikų istoriją, pirmosios "Solidarumo" vyriausybės ministrai. Dalyvavo Lechas Walęsa ir Vytautas Landsbergis. Šis susitikimas buvo pavadintas Apskrituoju stalu, jame prisimintos kai kurios anksčiau viešai nediskutuotos detalės.

1988 metų rugsėjo susitikimas buvo galimas dėl ankstesnių asmeninių ryšių. Aneksuotoje Lietuvoje Lenkija buvo vadinama broliška respublika. Lenkija buvo lengviausiai pasiekiamas kraštas. Kai kurie Sąjūdžio veikėjai, pavyzdžiui, šių eilučių autorius, Virgilijus Čepaitis, Bronius Kuzmickas, V.Landsbergis, ne kartą anksčiau buvo lankęsi Lenkijoje ir asmeniškai pažinojo būsimuosius naujosios Lenkijos lyderius. Nepasakosiu apie kitus, bet kai ką prisiminsiu.

Tarp Vilniaus ir Krokuvos bei Varšuvos universitetų veikė draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią galėjome vieni pas kitus nuvykti į mokslines konferencijas, pasižvalgyti po mokslines bibliotekas. Dar 1970 metais Vilniuje susipažinau su Varšuvos universiteto profesoriumi Andrzejumi Walickiu. Jis ne kartą lankėsi mano namuose. Ir aš svečiavausi pas jį. Jis savo bute, rodos, 1975 metais mane supažindino su jau tada garsėjančiu disidentu istoriku Jaceku Kuroniu, vėliau ir su profesoriumi Bronislawu Geremeku (jie aktyviai įsitraukė į Lietuvių bičiulių klubo veiklą). Buvau pažįstamas ir su būsimuoju pirmosios "Solidarumo" vyriausybės ministru pirmininku Tadeuszu Mazowieckiu. Mano minėti kolegos taip pat nestokojo išankstinių pažinčių su Lenkijos intelektualios opozicijos lyderiais. 1988 metais nereikėjo vieni kitiems prisistatinėti, kas yra kas. L.Walęsa ir T.Mazowieckis buvo nuoseklūs mūsų rėmėjai.

Po 1990 metų kovo 11-osios beveik visi ryšiai su išoriniu pasauliu ėjo per Lenkiją. 1991 metų sausio 13 dieną, gavęs ypatingus įgaliojimus, į Lenkiją pasitraukė užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Šiuo tarpsniu pagyvino savo veiklą lenkų autonomininkai. Čia pat iškilo klausimas: kodėl jie nebalsavo kovo 11 dieną prieš Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Išryškėjo jų veikimo šaknys: jas mėgino atskleisti tuometinis Lenkijos gynybos ministras Januszas Onyszkiewiczius.

Viena vertus, jie buvo veikiami Rusijos imperinių jėgų, antra vertus, visos Lenkijos politinės jėgos suvokė, kokia tai būtų katastrofa abiem šalims. Dėl to Lenkijos politikai protino lenkakalbius Lietuvos gyventojus. Savo ruožtu Lenkijos lietuvis istorikas Bronius Makauskas papasakojo, kaip analogiškos politinės jėgos kurstė lietuvius, kad šie Seinų regione kurtų lietuvių autonominį kraštą (kaip parodo Gruzijos pavyzdys - Rusijos imperialistai "autonomizacijos idėjos" neatsisakė iki šiol).

Mūsų istorikas Česlovas Laurinavičius paklausė: kodėl Lenkijos vyriausybė, visapusiškai palaikydama Lietuvos nepriklausomybę, neskubėjo jos pripažinti. Bene išsamiausiai į šį klausimą atsakė Adamas Michnikas (Vytauto Didžiojo universitetas pradėjo garbės daktaro vardo suteikimo A.Michnikui procedūrą). Jo nuomone, Lenkijos vyriausybė privalėjo elgtis pragmatiškai dėl dviejų priežasčių.

Pirma, aukšti Katalikų bažnyčios hierarchai Lenkijos be Vilniaus ir Lvovo nematė. Čia nepaprastą politinę valią parodė popiežius Jonas Paulius II, pareikšdamas, kad nėra lenkų Lietuvoje, o yra tik lenkiškos kilmės lietuviai, atskirdamas Vilniaus vyskupiją nuo Lenkijos bažnytinės provincijos ir paskirdamas Audrį Juozą Bačkį Vilniaus arkivyskupu. Dabar sudėtinga Lenkijos bažnyčios veikėjams reikšti kitokią negu popiežiaus nuomonę.

Antra, Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis norėjo suvienytoje Vokietijoje matyti ir vakarinės Lenkijos žemes. Supykęs ant Lenkijos Michailas Gorbačiovas galėjo jai smarkiai pakenkti. Tačiau atkritus abiem problemoms, Lenkija nedelsdama pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Susimąstai ir apie kitką. Kodėl asmenys, labiausiai nusipelnę Lietuvos nepriklausomybei, nesulaukia Lietuvos valstybės įvertinimo? L.Walęsa nesulaukė nė vieno Lietuvos prezidento apdovanojimo. Daugiausia, ko jis nusipelnė, - Užsienio reikalų ministerijos ženklo. Arnoras Hanibalsonas, Didmaras Albrechtas ir kiti, panaudoję visą savo sumanumą ir įtaką Lietuvos valstybingumui įtvirtinti, nenusipelnė net ir to, bet užtat H.Kohlis pagerbtas. Čia ne apdovanojimų reikalas, o požiūris į tuos, kurie prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"