Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Vasario 16-osios aktas: džiaugsmas ir klausimai

 
2017 04 04 6:00

Kai profesorius Liudas Mažylis rado Berlyne dokumentą, kuris laikomas iki šiol nežinia kur buvusiu Vasario 16-osios aktu, kilo ne tik didžiulė džiaugsmo banga. Pasipylė ir diskusijų, daug ką bylojančių apie istorikų bendruomenę, apskritai apie valstybę.

Lietuvos nepriklausomybė kovo 11-ąją buvo atkurta remiantis Vasario 16-osios aktu. Kovo 11-osios deklaracija su signatarų parašais saugoma Valstybės archyve. Šio dokumento versiją, patvirtintą tik Aukščiausiosios Tarybos pirmininko ir Aukščiausiosios Tarybos sekretoriaus Liudviko Sabučio parašais, patikėta laikyti Seimo archyve.

Visiškai kitokia situacija iki praėjusios savaitės buvo dėl Vasario 16-osios akto. Nežinota, nei kur gali būti šio dokumento originalas, nei jo kopijos. O juk tiek tarpukario, tiek šių dienų Lietuvos pamatas – būtent šis dokumentas, nors niekas, be signatarų, jo nematė arba viešai neskelbė jį regėję. Ilgus metus regėjome tik nuotrauką iš 1918 metų vasario 19 dienos „Lietuvos aido“ numerio, kuriame jis buvo išspausdintas.

Dabar dokumentas rastas. Ar jį galima laikyti Nepriklausomybės aktu, ar tai protokolas dėl nepriklausomybės skelbimo, gali atsakyti tik istorikai. Tačiau Lietuvos žmonės džiaugiasi, kad toks dokumentas atsirado. Tai puiki dovana mums visiems.

Tačiau, be džiugesio bangos, kyla ir keletas klausimų. Svarbiausias jų – kaip galėjo atsitikti, kad per daugiau kaip 25 metus po nepriklausomybės atkūrimo jokia institucija, pavieniai asmenys rimtai nesiėmė šio svarbaus dokumento paieškų? Kol kilo prof. L. Mažylio iniciatyva, sukėlusi kai kurių istorikų nepasitenkinimą.

Privati iniciatyva reiškia daug ką. Ji gali įveikti ir aplinkinių abejingumą, ir biurokratinius barjerus.

Kitas klausimas – kodėl mūsų istorikai neieškojo akto ten, kur jį rado L. Mažylis, t. y. Berlyne? Juk bent kiek Lietuvos istorija besidominčiam žmogui aišku, jog Vasario 16-ąją atgimusi Lietuva glaudžiausiais saitais buvo susijusi su Vokietija.

Anksčiau girdėdami mūsų šalies istorikų nerimo kupinas kalbas, kad taip ir nežinoma, kur yra Vasario 16-osios aktas, daugelis manėme, jog Vokietijos archyvuose tikrai ieškota, ir ne kartą. Dabar paaiškėjo, kad ne, todėl prof. L. Mažylis šį dokumentą ten rado per kelias valandas.

Akivaizdžiausiai susierzinimą dėl šio įvykio pademonstravo Alfredas Bumblauskas, istorijos profesorius, kuriam Lietuvos valdžia tiesia beveik raudoną kilimą, nors jo požiūris į mūsų šalies praeitį neretai atitinka kaimynės valstybės istorikų požiūrį. Lietuvoje A. Bumblauskas yra oficialus istorikas, todėl jis esą ir turėjo rasti šį dokumentą. Tačiau tai padarė politologas, kuriam istorija – nuoširdaus domėjimosi sritis. Kaip šis asmuo, nors ir profesorius, drįso kištis į sritį, kurioje yra labiau nusipelniusių profesorių?

Pasklidus žiniai, kad L. Mažylis rado Vasario 16-osios aktą, A. Bumblauskas pavadino jį nežinomu tipu, lyg vairuotoju, užsukusiu į archyvą. Kolega Raimundas Lopata paaiškino, kodėl istorikai nevyko ieškoti Vasario 16-osios deklaracijos į Berlyną.

Kai R. Lopata buvo tuomečio premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas, jis vis dėlto pagalvojo, kad galbūt tikslinga tai padaryti, ir suskaičiavo, kiek kainuotų kelionė. Už dvi savaites, įskaitant skrydžius lėktuvu, nakvynes viešbutyje, dienpinigius, valstybei būtų tekę sumokėti 5 tūkst. eurų. Kadangi Vyriausybė nesvarstė to klausimo, niekas iš Lietuvos istorikų ir nesilankė Berlyne šiuo tikslu.

Šiandien ne vienas žmogus gali paklausti, ar valstybė neįstengė skirti 5 tūkst. eurų Nepriklausomybės aktui ieškoti? Bet kas galėjo garantuoti, kad jis bus surastas? Kas būtų atsitikę, jei nebūtų buvę rezultatų? Tada žiniasklaida ir visuomenė būtų sutaršiusi grupę istorikų, išvykusių į Berlyną kelioms savaitėms, ir sakiusi, kad už valstybės lėšas jie nuskrido šiaip, paatostogauti.

Kyla kitas klausimas: ar negalima nukeliauti savo lėšomis, nors ir nėra valstybės užsakymo, jei tiki, jog tai, ką darai, reikia šaliai? Arba, gavus minimalią paramą, važiuoti autobusu, o ne skristi lėktuvu? Šis klausimas nė vienam nešovė į galvą, kol prof. L. Mažylis nenuvyko į Berlyną ir be 5 tūkst. eurų.

Žinoma, kiekviena save gerbianti valstybė privalo neužmiršti būtinybės finansuoti istorinius tyrimus. Tai priminė ir L. Mažylis, kai jį Vilniaus oro uoste džiaugsmingai pasitiko žmonės. Tačiau mokslininkai gali atlikti tyrimus, kitus veiksmus ir savo iniciatyva, nepaisydami to, kad viršininkai ar valdžios atstovai rodo abejingumą, nesupratimą. Valstybė šias pastangas galėtų įvertinti ir vėliau, paremti jas kaip pajėgia.

Vis dėlto privati iniciatyva reiškia daug ką. Ji įstengia įveikti ir aplinkinių abejingumą, ir biurokratinius barjerus. Aišku, netrūksta cinikų, sakančių, neva L. Mažylis pajudėjo į Berlyną, kai koncerno „MG Baltic“ savininkas Darius Mockus pažadėjo 1 mln. eurų premiją tam, kuris suras Vasario 16-osios aktą. Kad ir kaip ten būtų, norėčiau tikėti, jog matėme savo valstybę tiesiog mylinčio žmogaus, padariusio mums visiems tokią nuostabią dovaną, žingsnį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"