Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Vasario 16-osios Aktas: mįslė įminta, paslaptys išlieka

 
2017 04 01 10:00

Rastas Vasario 16-osios akto originalas – neabejotinai svarbiausias besibaigiančios savaitės įvykis. Ką ten savaitės – nei šiemet, nei šį dešimtmetį, nei, ko gero, šiame amžiuje nebūta daug džiugesnių ir svarbesnių žinių. 

Atradimas iš karto tapo sensacija, o džiaugsmas dėl jo prilygo visuomenės reakcijai į tokius svarbius XXI amžiaus įvykius kaip Lietuvos tapsmas ES ir NATO nare. Ne tik prilygo, bet ir pranoko. Mat minėti įvykiai buvo laukiami ir tiesiog užbaigė ilgą mūsų valstybės kelią atgal į civilizuotą Europą bei vakarietišką kolektyvinio saugumo sistemą.

Tačiau kovo 29-osios atradimas – nelaukta ir netikėta sensacija. Aktą aptikęs profesorius Liudas Mažylis ne tik akimirksniu tapo nacionaliniu didvyriu, bet ir greičiausiai užsitikrino deramą vietą visoje mūsų amžiaus Lietuvos istorijoje.

Žinoma, koks nors racionalus prašalaitis galėtų pasakyti: ko čia taip džiūgauti, juk atradimas iš esmės nieko nepakeitė. Vasario 16-osios aktas, padėjęs ne tik prieškario, bet ir šiandieninės nepriklausomos Lietuvos pamatus, tapo neginčijamu faktu nuo pat jo paskelbimo akimirkos 1918-aisiais. Šio istorinio dokumento egzistavimo ir jo pasekmių atvirai nedrįsta ginčyti net labiausiai mūsų valstybės nemylintys Rusijos istorik

ai, diplomatai ar politikai. Be to, ne viena karta jau priprato matyti Vasario 16-osios akto faksimilę – mašinraščio lapą, pasirašytą Lietuvos Tarybos narių. Tad Berlyno archyve rastas ranka rašytas dokumentas Lietuvos istorijai neduoda nieko naujo.

Taip galėtų pasakyti koks nors širdimi su Lietuva nesusaistytas pašalinis stebėtojas. Ir dėl tokių žodžių nebūtų nei keista, nei pikta. Kas kita, kai tokiais „racionaliais“ prašalaičiais mėgina tapti ne kas kitas, o mūsų istorikai, daugybę metų patys kalbėję apie Vasario 16-osios akto likimą kaip apie didžiausią XX amžiaus istorijos mįslę.

Kalbėjo tol, kol ta mįslė buvo įminta taip netikėtai ir taip paprastai – tiesiog per porą dienų. Iš tiesų keistoka, kad būtent istorikų balsai bent jau pirmomis sensacijos paskelbimo valandomis šaižiu disonansu įsirėžė į daugumos lietuvių darnaus džiaugsmo odę.

Istorikų gildija į L. Mažylio atradimą reagavo, švelniai tariant, be didelio entuziazmo. Atsiliepimų būta įvairių – nuo atmetimo (vargu ar tai tikras dokumentas), abejonių atradėjo kompetencija (kas čia per išsišokėlis, ką jis, net ne istorikas, išmano apie darbą su archyvais) iki dvejonių paties įvykio reikšme (kam ieškoti to, kas jau seniai žinoma, mes, profesionalai, ieškome naujų, neatrastų dalykų). Tiesa, po keliolikos valandų, atslūgus pirmam šokui, net istorikų balsuose pasigirdo atsargaus džiaugsmo gaidelės.

Chemiko išsilavinimą turinčio politologo atradimas istorikų buvo priimtas kaip akibrokštas ar iššūkis.

Suprasti jų reakciją nesunku: visus 27 atgautos Nepriklausomybės metus buvo prikurta daugybė fantastiškiausių Vasario 16-osios akto likimo versijų, tačiau rimčiau šio dokumento niekuomet neieškota. Taigi chemiko išsilavinimą turinčio politologo atradimas priimtas kaip akibrokštas ar iššūkis. Kita vertus, tarp profesionalių istorikų ir šiaip istorijos entuziastų visada būta tam tikro nesusišnekėjimo – tiek dėl įvykių vertinimo, tiek dėl terminų. „Kuo daugiau patikrintų neginčijamų faktų viename kvadratiniame teksto centimetre ir kuo mažiau emocijų – štai kas lemia istorikų darbų vertę“, – šių eilučių autoriui yra sakęs vienas istorikas.

Tačiau ar L. Mažylio atradimas nuėmė nuo galvos karūną bent vienam istorijos profesionalui? Priešingai. Atsiradus Vasario 16-osios akto rankraščiui, būtent istorikai turės progą pamėginti atskleisti daugybę su šiuo atradimu susijusių paslapčių, kurios neįgudusiam tyrinėtojui tiesiog neįkandamos.

Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kada ir kaip šis dokumentas pateko į Berlyną. Galbūt tai tas pats rankraščio egzempliorius, kurį 1918 metų vasario 17-ąją Kaune reziduojantiems vokiečių okupacinės administracijos atstovams įteikė signataras Kazimieras Šaulys?

Tokią prielaidą diktuotų 1947-aisiais paskelbti prisiminimai, kuriuose signataras pasakoja aštuonias valandas laukęs Oberosto priimamajame ir galiausiai išgirdęs jo vadovo atsakymą: „Rašto turinys mums yra nepriimtinas ir aš atsisakau jį siųsti toliau.“ Tačiau apie tai, kad vokietis dokumentą būtų grąžinęs, K. Šaulys neužsimena. Gal vėliau, pasikeitus aplinkybėms, Aktas vis dėlto buvo išsiųstas? Kitaip, ką gali reikšti faktas, jog aptiktas lapas kadaise buvo sulankstytas keturlinkai – būtent taip, kad tilptų į pašto voką?

Sprendžiant iš aplanko, kuriame rastas istorinis Lietuvos dokumentas, jis negalėjo ten patekti anksčiau kaip 1918 metų kovą. Bet gal tai visai kitas Akto egzempliorius? Juk tas pats K. Šaulys sako, kad jau vasario 18-ąją dokumentas buvo paskelbtas keliuose Berlyno dienraščiuose, o dar po poros dienų Katalikų centro partijos pirmininkas perskaitė jį Lietuvos reichstago posėdyje.

„Mat Deklaracijos Akto originalas, aplenkdamas Lietuvos valdžios šefo įstaigą, jau buvo nuėjęs į Berlyną ir pateiktas Reichstagui, kurio dauguma pritarė Lietuvos Tarybos politikai ir ją rėmė“, – prisimena signataras, užmindamas būsimiems dokumento tyrinėtojams dar vieną mįslę.

Dabar istorikai turės galimybę atsakyti ir į kitus klausimus, tarkime, kieno ranka surašytas rastas dokumentas, o kieno – jo vokiškoji versija? Pagaliau lieka neatskleistos ir kitos Vasario 16-osios paslaptys: kiek iš tiesų buvo Nepriklausomybės Akto egzempliorių – trys, keturi ar visi šeši, kaip sakoma šią savaitę svarstytose kai kurių istorikų versijose?

Kur dingo mums iš faksimilės pažįstamas mašinėle spausdintas dokumento egzempliorius, kurio egzistavimu neleidžia abejoti net kelių signatarų prisiminimai? Ir kas žino, kiek dar naujų klausimų kils tyrinėjant rankraštį ir kiek atsakymų į juos bus rasta?

Taigi mokslo vyrų ir moterų protams bus daug darbo. Rytoj. O šiandien dar duokime valią širdims. Duokime valią džiaugsmui, kad mūsų valstybė pagaliau turi tikrą gimimo liudijimą, kurį savo rankomis lietė tie 20 narsių vyrų, pasiryžusių padaryti tai, kas tuometėmis sąlygomis atrodė neįmanoma, – paskelbti, jog esame ir būsime laisvi.

A.Lukšas yra žurnalistas, redaktorius ir daugiau nei 200 straipsnių XX a. Lietuvos istorijos temomis autorius.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"