TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vasario mintys

I

Keistas mėnuo tas vasaris - Valentino diena, Vasario 16-oji, Jurgos Ivanauskaitės išėjimas, Užgavėnės, Knygų mugė, rinkimai į savivaldybes... Daug tarsi niekuo nesusijusių reiškinių, kuriuos vienija Lietuva ir kiekvieno mūsų atsakomybė už besikeičiančią - mirštančią ir gimstančią - Lietuvą. Juk Užgavėnės yra amžinojo gyvenimo rato šventė, bylojanti, kad niekas niekada nesibaigia. Viskas apmiršta, kad vėl atgimtų, kad būtų pažadinta per Užgavėnes.

II

Jurga išeidama paliko patį didžiausią, geriausią ir svarbiausią savo kūrinį - paliudijimą, pamoką mums visiems, kaip reikia gražiai, oriai ir taikoje išeiti. Štai kelios mintys iš jos atsisveikinimo laiško:

"Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos - jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjų pasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis privalo žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti į viešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it "Coca-Colos" reklama užrašas: "Memento mori". Atmink, kad mirsi.

Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys neva - karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos.

Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip "atkeršyta" už keliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams...

Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti "haute couture" drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui.

Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai - bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!"

III

Rengiantis šiemetinei Vilniaus knygų mugei, kuri buvo skirta vaikui ir šeimai, teko permąstyti ir savo pozicijas - kodėl rašai vaikams, kas tai yra vaikai, šeima ir kuo jie svarbūs?

Manau, kad vaikystė yra ne amžius, o būsena. Kristus sako: kai būsite kaip vaikai, tik tada įžengsite į Dangaus karalystę. Nemanau, kad reikia suvaikėti arba laukti, kol dantys iškris ar prireiks sauskelnių. Vaikystė yra skaistumo, džiaugsmo būsena, pilnatvės pojūtis, kad viskas yra gerai, pasaulis yra gražus, tu atėjai džiaugtis ir būti laimingas. Gyvenimas ritasi bangomis: gimstame vaikais, paskui subręstame, imame vaidinti suaugusiuosius, o paskui vėl pradedame ieškoti tikrumo ir grįžtame į pradžią. Kam pavyksta anksčiau sugrįžti, tas ilgiau gyvena laimingas. Grįžęs nusimeti kaukes, kurias tau priklijavo mokykla, darbovietė, visuomenė. Taigi vaikystė, man atrodo, yra amžinas rojaus ratas, ir žmogus jame vis sukasi.

Kai manęs paklausia - kam skirtos mano pasakos, pasimetu. Mėginu išsisukti sakydamas, kad rašau vaikams, kurie yra jau suaugę, ir suaugusiesiems, kurie yra dar vaikai... O iš tiesų, tai nežinau, kas yra vaikai, kas yra suaugusieji. Šie pešasi, pavydi ir negražiai vieni kitus apkalbinėja, dėl to atrodo labai vaikiški - tad mano pasakos jiems. O vaikai dažnai atrodo draugiški, kūrybingi, sąmoningi - tarsi būtų suaugę išminčiai.

Iš visų kūrybos rūšių labiausiai patinka pasakos vaikams, nes suaugusiųjų dažnai nesuprantu. Nesuprantu, ką jie supranta, ką mėgsta, nes kai žiūriu Lietuvos televizijas ar skaitau lietuvišką spaudą, kurią leidžia suaugusieji, dažnai nerandu nieko gražaus ir sielai reikalingo... Tada manau, kad tie žurnalistai, matyt, turėjo labai nelaimingą vaikystę, nebuvo mylėti, jiems niekas nesekė pasakų ir todėl nesugeba kurti džiaugsmo. Jie tiražuoja savo skausmą, neviltį, nusivylimą, ieško, kas vien bloga, nes paprasčiausiai nesugeba mylėti. Reikia bandyti užauginti kitą kartą, kuri išgelbėtų šį susinaikinti bebaigiantį pasaulį.

IV

Pasaulis yra ir geras, ir blogas. Jis ir gražus, skaistus, o kartu ir agresyvus, piktas. Svarbu, koks tu pats esi ir su kuria pasaulio puse bendrauji - toji pusė tau ir atsiskleidžia. Man įsiminė gražus, a.a. monsinjoro K. Vasiliausko pasakymas - viena davatka jam guodėsi, kad Lietuvoje visi žmonės pikti, negeri, jai taip čia bloga, o jis nustebęs ir klausia: "Ponia, kur juos matėte? Kodėl aš niekada nesutinku tokių žmonių?" Pasakyta su humoru, bet čia slypi labai didelė išmintis: sutinki tokius, koks pats esi. Gali pritraukti piktus, agresyvius, skaudinančius asmenis, bet gali matyti ir labai daug gražaus, pozityvaus, sveiko jaunimo.

V

Manau, kad vaikas yra savo tėvų atspindys. Svarbus netgi pradėjimo momentas: jeigu tėvai jį tvėrė kankinami baimės, gašlumo, nesveikai euforiškai pakylėti, tai vaikas perima visas to momento savybes. Vėliau tokį vaiką dažnai tenka tiesinti, jam padėti. O jeigu tėvai yra labai sąmoningi, ramūs, mylintys, jeigu jie kuria vaiką kaip didžiausią Dievo kūrinį, tai toks vaikas gimsta ramus. Nieko nėra atsitiktinio. Kai tėvai skiriasi piktuoju, kai nekenčia, negali vienas kitam atleisti, vaikas viską sugeria ir pradeda keršyti tėvams, visuomenei. Šeima, kaip pagrindinė visuomenės ląstelė, yra pažeista. Neaišku - tai vėžys ar tiesiog kokia nors kita, besikurianti XXI amžiaus santykių forma, kurios neatpažįstu, ir daugelis nežinome, į ką ji išsivystys. Tokiuose žurnaluose kaip "Panelė" gašlumas propaguojamas labai ankstyvo amžiaus skaitytojų grupei, o kitokios spaudos jaunimas kol kas dar neturi, TV laidų tai pat.

Šiame besikeičiančiame pasaulyje jaučiu palankumą tradicinei šeimai - tai ląstelei, kurioje yra ir tėvas, ir mama...

VI

Geriausia kažkodėl man sekasi rašyti Anykščiuose. Ten kažkokia ypatinga aura. Norėčiau ten sukurti teatrą, gal kada nors ir vaikų literatūros muziejų.

Išvažiavęs į Anykščius labai džiaugiuosi žmonių bendrumo pojūčiu, kaimyniškumu, nes atsitikus bėdai į juos galiu kreiptis bet kada, o Vilniuje šie ryšiai yra sutraukyti. Nuo šeimos ir prasideda tas bendruomeninio gyvenimo susigrąžinimas. Ateitį matau tik kaip mažas bendruomenes - gatvės, namo, miestelio, Lietuvos ir t. t. Ir taip užaugsime iki pasaulio bendruomenės, kuri imsis atsakomybės, ir žmonės nebekonkuruos, nesipjaus tarpusavy.

Reikia palaikyti meilės, pagarbos ryšį ir su mirusiaisiais, ir su tais, kurie dar tik gims. Kai jauti, kad esi labai mažas, tik sekundėlė dideliam Visatos judesy, tada nebebijai mirties, tau pasidaro ramu, tampi laisvas nuo visų baimių.

VII

Prieš keliolika metų kūriau dokumentinį filmuką "Perlojos respublika" apie vieną žavų Dzūkijos miestelį, kuris neapsikęsdamas karo suirutės, plėšimų ir grobimų, 1918 metais įsikūrė savo respubliką, apsiginklavo, išsirinko prezidentą, išsileido itin moralią Konstituciją, kurioje tarp kitko buvo numatyta, kad vyrui, iškeikusiam žmoną, grėsė kalėjimas, t.y. - Perlojos prezidento rūsys, ir t.t. Perlojos respublika gyvavo kelerius metus, ir niekas - ne tik lenkai, vokiečiai, rusai, bet ir Lietuvos kariuomenė nesugebėjo jos pasipriešinimo palaužti!

Ir dabar kartais, vaikštinėdamas po Anykščius ar Vilniuje po nepriklausomą Užupio respubliką, pajuntu čia tarsi visiškai kitą, daug humanistiškesnę dvasią negu likusioje Lietuvoje. Tokią laisvės, pagarbos dvasią pajuntu ir Vilniuje anapus Vilnelės esančioje Bernardinų respublikoje, klausydamasis pranciškono Juliaus Sasnausko pamokslų. Iš tokių mažų respublikų ir turėtų susidaryti Lietuva: pirmiausia laisva ir meilės kupina respublika turėtų atsirasti kiekvieno širdy. Paskui šeimoj, tada miestely, o vėliau šiuo respublikinės reikšmės virusu galbūt apsikrės ir visa likusioji Lietuva...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"