TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Vasaros klystkeliai. Mirtis Veisiejuose

2014 09 02 9:45

Tą vasarą kaip ypač gražią ir karštą savo atsiminimuose mini Celine‘as, Zweigas ir kiti XX a. Europos literatūros kūrėjai. Michaelio Hanekės „Baltame kaspine“ finaliniuose nespalvotuose kadruose taip pat stovi nokūs javai, laukiantys pjautuvų. Jų gavo sočiai, ir ne viena gamta. 

Per 40 taikos metų Europoje harmonija pasiekė perviršių, ir santarvė negalėjo toliau taip lietis, apkabinimas turėjo virsti smaugimu. Nors paprasti žmoneliai sunkiai galėjo patikėti savo vyriausybių siekiais – iš čia ir visiškai idiliški vėlesnio kinematografo vaizdai, kur kareiviai paliaubų akimirką dalinasi vienas su kitu suktinukėmis, vynu ir dainomis.

Keista, kad Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis mūsų krašte, skirtingai nuo daugelio Europos šalių, neminimas – gal tik išskyrus Thomo Manno festivalį, taip tik patvirtinantį savo europietišką atvirumą. Nei specialiai tai temai buvo sukurta spektaklių, nei surengta minėjimų. O juk kaip tik šio karo dėka atsirado ir Vasario 16-oji, ir Lietuva kaip valstybė. Bet mes, regis, pasiryžę niekam nebūti skolingi ir kasmet tą dieną paminime faktu, kad grupė vyrų susirinko virš „Baltojo Štralio“ kavinės, pasirašė dokumentą, ir štai – gimė nauja šalis. Lyg skrietume átskira planeta kosmose.

Ką šįmet šventėme mes? Matau, kaip Žirmūnuose įlipa į troleibusą pagyvenusi šviesi pora – pasipuošę baltai, kostiumas iš ano amžiaus madų žurnalo „Banga“ išlygintas kruopščiausiai, moteris susišukavusi kiekvieną bangelę, jų nuotaika pakili... Man į nosį padvelkia ankstyva paauglystė, ir nereikia nė klausti, kur jie važiuoja. Į savo šventę. Tą patį liepos vakarą įsijungęs televizorių sustingau – negalėjau patikėti, kad jie vyko taip toli į praeitį. Šių metų Dainų šventės tiesioginė transliacija iš Ansamblių vakaro tik aukšta vaizdo kokybe skyrėsi nuo kokių 1978-ųjų, brandaus brežnevizmo metų. Gal pasikeitė kostiumų detalės, gal mergelės linktelėjimas berneliui tapo koketiškesnis. Bet visas bendras tonas, patosas, choreografija – tiesiog apstulbęs žiūrėjau tą „Lietuvos“ ansamblio nepabaigiamą kartotę, tarsi amžiams sustingusius kadrus, dėl kurių tikrai nemažus pinigus klojo žiūrovai. Ką jie ten matė – suharmonizuotas liaudies tradicijas ir suvaidintą gerovę, savo jaunystę ar sovietmetį?

Mazochistinis regėjimo malonumas pritraukė mane patį, ir kitą vakarą jau stebėjau „modernų“ baltiškų kostiumų pristatymą su neva šiuolaikiniu šokiu – jame ir keisti judesiai, ir mįslinga Antano Jasenkos muzika vėlgi nesiskyrė nuo Broniaus Kutavičiaus „Strazdo – žalio paukščio“ tonų ir trafaretinio baltų kultūros kildinimo iš mįslingų ūkų. O per visas dienas iš visų pakampių skambantis Donelaitis ėmė skambėti kaip Leninas. Nors bandymų įtraukti publiką dalyvauti, suteikti koncertui nesuvaidinto gyvumo būta, visgi šventė keletą dienų kalė į galvas neginčijamą stereotipinio mąstymo ir klišių diktatą.

Bet jau pačios tradicijos yra diktatas, tad klausimas tik apie jų kilmę. Ir visiškai netyčia vos nukrypus nuo fasadinių pasirodymų, jos išnyra visai kita kasdienos realybe, moderniai skatinama regioninės kultūros politikos.

Veisiejų parke bent dešimt tautiškai apsirengusių moteriškių ir dar 20 kasdieniais rūbais kažko laukia ir rengia banketą. Alkoholio nesimato, nes vidurys dienos. Po valandos išvystame kaltininkus – dviratukais išvykstančius iš „susitikimo su liaudimi“ Andrių Kubilių ir Co. Kitą dieną juos sutiksime Alytuje: pardavėja sakė, kad pabuvo apie valandą, bet tik su partiečiais. Taip sužinojo, kuo gyvena paprasti žmoneliai.

Aš apėjęs keletą gatvių atradau keturias kirpyklas, tris vaistines ir tiek pat padėvėtų rūbų parduotuvių. Suvenyrų parduotuvė siūlė ir tautodailę, ir kinišką išmonę. O knygyne aptikau visišką retenybę, seniai norėtą turėti Roberto Musilio „Žmogų be savybių“ – nuostabią studiją apie ikikarinę fasadinę Austrijos ir Vengrijos imperiją ir nacijos tvirtinimo planą. Dar liko keli pirmo tomo egzemplioriai, gulintys tikriausiai nuo pat išleidimo 2004-aisiais. Gal dar kas atvykęs nusipirks, pavyzdžiui, liaudies švenčių organizatoriai. Būtų geras praktinis vadovas.

Prie Lenkijos sienos tautiškumas kaip uždaros erdvės sinonimas kapituliuoja: mūsų sodybos šeimininkė žino ne tik parduotuves Seinuose, bet ir jų pardavėjas. Televizija transliuoja viso keturkampio programas – lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų. Įspūdingesnės kultūros pavyzdžių gali patirti Seinų Baltojoje sinagogoje: joje dabar kabo Picasso graviūrų originalai, interpretuojantys Ovidijaus „Metamorfozes“.

Bet kaip jau žinome, kultūra – ne vien menas, bet ir kasdiena, jos aplinka. Iš Vilniaus pasiekia aidai apie „Krantinės arką“, bet prie kelio į Varėną matome tokią vamzdžių konstrukciją, finansuotą vietinio kunigo, ir su tokiais aiškiais Mindaugo karūnos, Čiurlionio paveikslų ir LDK naratyvais, kad profesionaliam skulptoriui tik slėptis. Niekas neprotestuoja, nors pro tą meną važiuoja pusė Lietuvos eksporto.

Maži miesteliai savo tvarka priverčia suvokti, kam tekėjo ES pinigai, o kam – ne, t. y. infrastruktūra sutvarkyta, bet turinys visiškai neaiškus. Ir regime suskilinėjusią realybę – iš ES įsisavinami pinigai, o grįžus namo įsijungiama Rusijos TV.

Nuostabiai tvarkinguose Seirijuose tarp bažnyčios ir parduotuvės įstrigę pusnuogiai jaunuoliai bando nugalėti alų. Sekasi sunkiai, nes alui talkina karštis. Druskininkai vilioja plakatais aplinkiniuose miesteliuose: kviečia į „superfiestą“, kurioje dalyvaus „niekada nepavargstantis Radži, kerinčio balso primadona Birutė Dambrauskaitė, scenos deivės Pinup Girls, scenos chuliganai – grupė Tautinis Brandas“.

Tai – universalus daugelio regionų ar miestų švenčių scenarijus: dienos pradžiai – tautinės dainos ir giesmės bažnyčioje, pavakariui – vietiniai etnografiniai kolektyvai su nacionaliniais šašlykais bei alum, vakaro finalui – koncertas su TV žvaigždele, kurią ir taip kas antrą vakarą gali regėti televizoriuje. Kažkodėl televizorius čia tampa siekiamybe, šventės viršūne. Ir taip visur, nepaisant nei regiono, nei miestelio. Tada žiniasklaidos linksniuotas projektas „Sidabrės kaimo sudeginimas“ atrodo kaip originaliausia idėja, kuriai sukurti pasitelkta ne kalkė, o nuosavos smegenys, ir kur buvo atkreiptas dėmesys į vietos istoriją.

Bet galima paneigti ir tą televizinę standartizaciją. Penktadienio vakarą po Veisiejų aikštę savo folksvageną tramdo vaikinukas, du stebi jo viražus. Tariasi, gal varys į Alytų. Parkas – tuščias. Bet nuo pusės dešimtos kas vakarą įjungiamas seniausias – bent jau šiame regione – grojantis šviesų fontanas. Keturis vakarus per savaitę po dvi valandas jo muzikos gali klausytis ir specialiai atėjusieji, ir kitame Ančios krante kasdienos rūpesčius nuplaunančios Rubenso mauduolės. Nelyg saulės palydėti susirenka apie 20 žmonių, įsitaiso ant suoliukų. Pasipuošusios poros ir išvedę šeimininkus keturkojai. Kelios kažko ieškančios fifos ir vienas pavargęs, nes suradęs.

Druskininkų ar kitiems vandens telkiniams tenka slėptis prieš šią kuklią, bet gerokai subtiliau sukurtą vandens meno programą. Fontanas siūlo visą popuri – nuo „Time to Say Goodbye“ iki neatspėjamo popso, – bet ir Mozarto. Pastarasis, žinoma, skamba gražiausiai, nes vandens srovių purkštavimai prikelia XVIII a. dvaro pramogų dvasią.

Smuikas griežia melodiją – tai ne Mahleris, bet panašu – ir akimirksniu išskleidžia prieš akis Visconti filmo „Mirtis Venecijoje“ finalą, įkurdindamas kompozitorių Ašenbachą prieš fontaną. Ar į šį miestelį galėtų atvykti atsipūsti pavargęs nuo koncertų Lietuvos muzikos akademijos profesorius? Iš tolo įsimylėti kokį Tadziką iš Seinų benzino kolonėlės?Ar kuris lietuvių kinematografininkas pajėgtų susukti juostą apie šį miestelį ir retas jo pramogas – beveik kaip andainykštes Venecijos Lido užkampio su vienu restoranu, vienu jame grojančiu ansambliuku ir begaline paplūdimio tuštuma? Ką profesorius veiktų dieną, kai dar negroja fontanas, o jo, tiksliau, Visconti žvilgsnis griežtai seikėtų liaudišką pigieną nuo tikrojo meno? Užsidaręs kurtų ar eitų į miesto aikštelę bendrauti su miestelio svečiais rusais, lenkais? Tada, 1911-aisiais, Venecijoje Thomas Mannas taip pat patyrė tą nesuvaidintą tautų bendrystę, Visconti ją perteikė viešbučio publikos spalvingumu. Dar nėra jokios grėsmės, vienos kultūros dominavimo, rusė traukia Musorgskį, ir tai nieko nereiškia, jos klausosi atvykėliai lenkai, arabai, vietiniai italų portjė. Dar jokių priešiškumų ir nuojautų, nes vasara karšta, taiki, nepaskutinė...

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"