TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Veikti ir mąstyti kaip valstybė

2009 12 21 0:00

Lietuva yra maža, neturtinga šalis, priklausanti dviem galingiausiems pasaulio aljansams - NATO ir Europos Sąjungai (ES).

NATO žada užtikrinti Lietuvos saugumą, ES teikia ekonominę paramą ir palaiko ūkio stabilumą. Tad nestebina, kad kartais Lietuva pasiduoda našlaičio kompleksui ir viliasi, kad "turtingi dėdės" spręs jos problemas ir sumokės jos sąskaitas. Tačiau suvereni valstybė negali laukti, kad kitos šalys užtikrintų jos gyvybinius interesus. Kitų kraštų parama kartais būtina, bet valstybinis orumas reikalauja, kad patys atliktume tiek, kiek galime.

Seniai pastebėta, kad Lietuva daugiau kalba nei veikia. Lietuva ne kartą priekaištavo NATO ir ES nariams, esą jie nepakankamai įvertina Rusijos keliamą grėsmę, pataikauja Kremliui, gina siaurus savo interesus bendrų interesų sąskaita, skiria daugiau reikšmės verslui bei pelnui negu vertybėms. Kelis kartus Lietuvos protestai privertė sąjungininkus atidėti numatytus nutarimus. Tačiau mokymai apie karinio ir energetinio saugumo svarbą buvo sutikti skeptiškai, nes sąjungininkai žinojo, kad kalbama viena, o daroma kita.

Žinant, kad Lietuva krašto apsaugai skiria proporcingai mažiau pinigų negu beveik visos kitos NATO šalys ir gerokai mažiau negu kaimynės Estija, Latvija bei Lenkija, nuogąstavimai dėl Rusijos kėslų skamba tuščiai. Įsidėmėjęs, kiek mažai lėšų skiriama gynybai, užsienio stebėtojas veikiausiai manytų, kad Lietuva arba netiki, kad Rusija jai kelia pavojų, arba nelaiko nepriklausomybės išsaugojimo valstybės prioritetu, arba tikisi, kad sąjungininkai savo jėgomis ir lėšomis užtikrins Lietuvos saugumą. Nė vienas variantas nepuošia Lietuvos. Dabartinis ūkio nuosmukis gali tik iš dalies pateisinti Lietuvos taupumą. Jei Lietuva nutartų, kad ji negali prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą, NATO pasitarimuose ji turėtų tylėti lyg pelė po šluota.

Energetikos srityje padėtis dar liūdnesnė. Nors Ignalinos atominė elektrinė bus uždaryta po savaitės, dar nežinia, ar bus statoma nauja elektrinė, koks bus jos galingumas, kas bus mūsų partneriai. Per dešimt metų elektros tilto į Lenkiją tiesimas nepajudėjo iš mirties taško, nors pagaliau susitarta dėl elektros ryšio su Švedija. Buvusiam prezidentui Valdui Adamkui ir socdemų vyriausybėms tenka pagrindinė atsakomybė už šį nepateisinamą apsileidimą. Lietuvos inerciją iš dalies sukėlė viltis, kad ES išspręs mūsų problemas, gal net pritars prašymams pratęsti jėgainės veikimą.

Dabar vyksta diskusijos dėl elektros gamybos. Norint, kad Lietuvos energetinė sistema funkcionuotų saugiai, Elektrėnų elektrinė turėtų gaminti apie 1,5 TWh elektros energijos. Vyriausybė ketina gaminti 3 TWh, nors Elektrėnuose gaminama elektra bus beveik dvigubai brangesnė nei importuojama. Uždirbti pinigai bus naudojami elektrinei moderninti.

Vyriausybės kritikai aiškina, jog būtų racionaliau atsikratyti rusofobijos ir pasiimti elektros energiją iš Smolensko žiedo. Tačiau jei atsisakytume plėsti savo pajėgumus ir užmegztume dar glaudesnius ryšius su Rusijos energetikos sistema, reikėtų liautis kalbėjus apie energetinę nepriklausomybę. Pasitikėti Rusijos gera valia būtų neatsakinga. Kaip paminėjo premjeras Andrius Kubilius, Rusijos elektros "kaina mažesnė tol, kol suprantama, kad mes galime jos patys pasigaminti". Tikiu, kad Vyriausybė neatsisakys savo ketinimų investuoti į Elektrėnus.

Yra kitų prošvaisčių. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pagaliau rimtai tiria, ar Lietuvoje buvo slaptas JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimas. Būta mėginimų numarinti bet kokį tyrimą, aiškinant, kad jis esą gali pakenkti mūsų "ypač artimiems" santykiams su JAV arba pakirs NATO ir ES valstybių pasitikėjimą Lietuvos specialiosiomis tarnybomis.

Lietuvos ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis nenukentės, net jei būtų įrodyta, jog buvo kalėjimas. Vašingtonas supranta, kad demokratiniuose kraštuose tokie reikalai turi būti išaiškinami, ypač jei to reikalauja prezidentė. Be to, ne Lietuvos saugumas, bet buvę ar dabartiniai CŽV darbuotojai nutekino informaciją apie kalėjimą.

Tyrimas turi būti atkakliai vykdomas, net jei būtų žinoma, kad dėl to nukentės santykiai su Vašingtonu. Nereikia savęs apgaudinėti - nesame jokie lygiaverčiai partneriai. Tačiau nesame ir pastumdėliai, kurie laiko kiekvieną JAV prašymą įsakymu. Nevalia atsisakyti valstybinio orumo, siekiant įtikti kitiems. Jei Lietuva pažeidinės savo Konstituciją ir tarptautinius įsipareigojimus, ji neteks kitų valstybių, taip pat ir Jungtinių Valstijų pagarbos. Neabejoju, kad JAV net neprašė Prancūzijos, Norvegijos ar Vokietijos leisti jų teritorijoje pastatyti slaptus kalėjimus, nes puikiai žinojo, jog sulauks neigiamo atsakymo. Kartą atmetęs tokį prašymą panašių greit nesulauksi. Skaidrus ir nuoseklus tyrimas bei išvadų paskelbimas parodytų, kad Lietuva pradeda suprasti savo vertę.

Kartais kalbama, kad Lietuva patektų į teroristų taikiklį, jei paaiškėtų, kad Lietuvoje buvo slaptas CŽV kalėjimas, ar jei būtų pritariama Vašingtono prašymui priimti kalinių iš Gvantanamo. Nėra pagrindo būgštauti dėl teroristų keršto. Tarptautiniai džihadistai turi pakankamai taikinių Amerikoje ir Vakarų Europoje.

Lietuva yra maža valstybė, bet vis dėlto valstybė. Tad reikia mąstyti ir veikti kaip valstybei, net jei tai reikalauja didesnių išlaidų ir rizikingesnių veiksmų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"