Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Velnio advokatai

 
2017 04 05 6:00

Velnio advokatais Romos katalikų bažnyčia paprastai vadina žmones, kurie oponuoja bylose dėl asmens paskelbimo šventuoju. Sekuliarioje visuomenėje velnio advokatais mėgstama vadinti ginančiuosius poziciją, kuria patys netiki, bet palaiko ją kokiais nors asmeninio pobūdžio sumetimais.

„Velnio advokatas“, – pirma mintis, atėjusi į galvą perskaičius Karolio Jovaišo pasvarstymus apie, pasak jo, nelemtą raidę w ir kitas su lietuviška rašyba susijusias problemas. Labai sutrikau apsižiūrėjusi, kad K. Jovaišas iš tiesų yra advokatas. Tiesa, ne velnio, o žmonių, tačiau šiuo atveju ginantis poziciją, kurios paprastai aukštąjį išsilavinimą turintis humanitaras nesiimtų ginti. Savo tekste gerbiamas teisininkas, Lietuvos pilietis, įtikinėja skaitytojus, Lietuvos piliečius, kad klusniai ir pažodžiui įgyvendinti tarptautines konvencijas svarbiau, negu vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus, neišskiriant Konstitucijos. O juk piliečiai balsavo už Konstituciją, ne už konvenciją...

Deja, „velnio advokatų“, ginančių lenkų teisę šokdinti lietuvius ir Lietuvos valstybę pagal savo dūdelę, yra ne vienas ir ne du. Jų argumentai neatitinka nei istorinės tiesos, nei mokslinių faktų, nei pagaliau tarptautinės teisės, bet specialaus išsilavinimo ir diplomatinės patirties stokojantys Lietuvos politikai linkę klausyti svaičiojimų, o ne faktų kalbos. Nors faktai iškalbingi.

Pirma, lotynų abėcėlėje niekada nebuvo „nelemtos“ raidės w, kurią lietuvių kalbos „tobulintojai“ taip sureikšmino. Tai toks pat naujadaras, kaip ir lietuviškos, čekiškos s ir c su „kepurėlėmis“ ar kaip vokiečių u su umliautu (ü). Tad brukti mums papildomas raides neva dėl to, kad jos – iš lotyniškos abėcėlės, gali nebent melagiai ar balandžio 1-osios pokštininkai, nes panašių naujadarų Europos kalbose lotynų raidyno pagrindu prikurta ne viena dešimtis.

Invazija į lietuvišką abėcėlę – ne mokslo, ne kultūros ar civilizacijos poreikis, o gryna politika.

Kita nesąmonė, kurią „velnio advokatai“ bruka stengdamiesi pagrįsti lenkų teisę diktuoti Lietuvai, – esą lenkai „nuo amžių“ gyvena Lietuvoje, todėl jie „ypatingi“. Nežinau, kaip tuos amžius suvokia K. Jovaišas, tačiau net odioziškasis Valdemaras Tomaševskis buvo konkretesnis, kai pareiškė, kad lenkai Vilnijoje gyvena nuo XIV amžiaus. Bet ir šis teiginys – iš fantazijų pasaulio. Lenkai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritoriją net ir sudarius uniją su LDK galėjo keltis tik kaip samdiniai, tarnaujantys didžiojo kunigaikščio ir kitų didikų dvaruose, arba kaip dvasininkai, diplomatai, menininkai. Be jų, dvaruose netrūko ir atvykėlių iš Rusijos, Vokietijos ar tolesnių žemių, bet jų etninių grupių, kaip ir lenkų, nėra jokio pagrindo laikyti senaisiais Lietuvos gyventojais, vietiniu etnosu. Net XIX amžiaus pabaigoje etniniai lenkai (o ne sulenkinti lietuviai ar gudai) gyveno ten, kur paprastai įsikuria vėlyvi kolonistai: miestuose ir dvarininkų sodybose.

Neturiu galimybės trumpame rašinyje išdėstyti seniausių lietuvių ir lenkų santykių istorijos, juolab kad prieš keletą metų „Lietuvos žiniose“ jau buvo skelbtas mano komentaras „Lenkai Lietuvoje: senbuviai ar migrantai?“ Jame pateikiau dviejų (1857–1858 m. ir 1897 m.) Rusijos imperijos gyventojų surašymų statistinius duomenis. Jie liudija, kad tik po Abiejų Tautų Respublikos paskutinio padalijimo lietuviškose gubernijose ėmė gausėti lenkais save vadinančių žmonių. Net XIX amžiaus pabaigoje ne tik Kauno, bet ir Suvalkų gubernijoje etniniai lietuviai sudarė didžiausią dalį gyventojų (Suvalkų gubernijoje lietuvių buvo 304 548, lenkų – 134 006). Įsidėmėtina, kad tais laikais ir Trakų apygardoje daugiausia gyveno lietuvių (118 153), kur kas mažiau baltarusių (32 015), o lenkų – vos 22 840. Dr. Česlovo Laurinavičiaus nuomone, lenkiškoji kultūra ir drauge Lenkijos pastangos slopinti bet kokią Lietuvos politinio atskirumo tradiciją į Lietuvą intensyviau pradėjo skverbtis būtent po unijinės valstybės padalijimų, t. y. palyginti vėlai.

Nesigilinant į detales akivaizdu ir tai, kad tvirtinti, jog lenkai turi daugiau teisių į ypatingą kultūrinį (ir administracinį) statusą Lietuvoje nei rytų slavai – rusai ar gudai, nėra jokio kito pagrindo, išskyrus politikų įgeidį. Apie tai daug ir aiškiai rašė istorikai, kalbininkai, kultūrologai. Tiesa, nepaisydami emocingų, bet klaidinančių teiginių, galime padėkoti K. Jovaišui už atvirumą: jis viešai paaiškino tai, kas jau seniai buvo žinoma galvos nepametusiems Lietuvos piliečiams ir ko garsiai nenori pripažinti prieš lenkus tūpčiojantys politikai: invazija į lietuvišką abėcėlę – ne mokslo, ne kultūros ar civilizacijos poreikis, o gryna politika, kurią įgyvendinti siekia būtent politikai, sukiojantys rankas lietuvių kalbos saugotojams ir puoselėtojams. Cituoju poną K. Jovaišą: „Kadangi be tokio, pozityviai išspręsto, reglamentavimo neįmanomas santykių su Lenkija normalizavimas, tai savisaugos instinktas turėtų diktuoti, kaip mums elgtis.“

Mat kaip? Neįsileisime svetimų raidžių – tapsime nesaugūs?! Perspėjimas ar grasinimas? Gal tada reikia ne bejėgiškai išsiplėsti prieš nežinia kieno grasinimus, kaip perėti ištroškusiai vištai prieš gaidį, o kreiptis gynimo į atitinkamas tarptautines institucijas? Juolab kad daugiau jokiai kitai valstybei lenkai panašių reikalavimų nekelia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"