TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Velykiniai įrašai

2016 03 26 6:00

Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“Mt 28, 9–10

Didžioji savaitė. Mūsų televizija rodo tiesioginį reportažą iš centrinės Briuselio aikštės, ten pagerbiamos teroro išpuolių aukos. Antrąsyk minėdama aikštę, diktorė jau pasitaisiusi kirčiavimą. Kluptelėjimų čia bus ir daugiau. Milžiniška žmonių minia. Gėlės, žvakutės, plakatai, vaikų piešiniai ant grindinio. Jau suskaičiuoti žuvusieji ir sužeistieji. Šnekinami žmonės kalba apie solidarumą, taiką, džiaugsmą, meilę. Tvirtina esą nenugalėti sielvarto ir baimės. Manytum matąs kokią šventę. Minios nuotaiką korespondentas pavadina linksmumu, paskui tarsi išsigąsta, prisimena, dėl ko visa tai, bet vis tiek daro išvadą, kad aikštėje neįprastai džiaugsminga. Privalomo vakarietiško optimizmo spektaklis? Politinė manifestacija, rodoma tiems, kurie paskelbė žūtbūtinį karą kryžiuočių palikuonims? O gal, nedrąsu pagalvoti, – kažin kas iš velykinio repertuaro? Tolimas, bet tikras atšvaitas to, ką šv. Paulius sudėjo į savo garsųjį retorinį klausimą: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“

Ta pati Briuselio aikštė prieš ketvirtį amžiaus man buvo pirmoji apčiuopiamesnė, ryškesnė akistata su Vakarais. Šiltą vasaros naktį brovėmės pro panašų knibždėlyną, kavinių ir restoranų staliukus, nusėstus puotaujančių ir spygaujančių turistų. Lyg tyčia mano vedlys patenkintas dėstė, jog belgai valgo taip skaniai, kaip prancūzai, ir taip gausiai, kaip vokiečiai. Man čia liūdna ir svetima. Mintyse linkiu paspringti visiems savo alumi ir omarais. Nesi, negali būti vienas iš jų. Ir nenorėtum. Pavydas, nuoskauda pramaišiui su panieka. Prie besišlapinančio berniuko figūrėlės slapta džiūgauji, kad bent jis čia viską įvertina teisingai ir yra laisvas. Netoli minioje staiga šmėkšteli absoliučios vienatvės sklidinas veidas. Kitas tikras dalykas. Ten, įkaitusioje Briuselio palėpėje, tą naktį buvau gavęs žinią, kad Vilniuje mirė mūsų ištikima draugė ir mokytoja, sunkiai sirgusi kelerius metus. Iki šiol jos pasigendu. Kodėl man reikia suktis toje kvailumo ir tuštybės karuselėje?

Turbūt atsakymas iš Briuselio kažin kaip atėjo dabar, po daugybės metų. Ne ta prasme, kad išdidusis gerovės ir sotumo miestas štai sukrėstas, pravirkdytas, paragavęs kančios. Nežinau, kiek žmonių aną aukų pagerbimo vakarą aikštėje dėliojo maldų žodžius ir tragiškus Didžiojo antradienio įvykius svarstė Kristaus mirties ir prisikėlimo perspektyvoje. Paryžiuje po rudeninių teroro aktų Dievo Motinos katedra per gedulines pamaldas buvo sausakimša. Aišku, kad dėl pralieto nekalto kraujo Velykų šventimas šįmet daug kur Europoje bus kitoks. Gilesnis, nuoširdesnis, gal be įprastų banalybių. Tačiau ne tai svarbiausia ir brangiausia. Ir negalėtų Dievas tokiu būdu siekti žmonių atsivertimo ar jų tikėjimo kokybės. Pagaliau nė nepasiektų, jis geriau už mus žino, kad baimė nesukuria meilės ir kad pavojaus parklupdyto žmogaus malda labai trumpa. Briuselio įvykių kontekste šiomis dienomis daug svarbiau man atrodo tai, kas siūlosi, dangaus ir žemės valia, kaip atsakymas į blogio ir mirties tikrovę. Vaikas, kreidele ant grindinio piešiantis širdelę ar rašantis kokį gražų, švelnų žodį, greičiausiai yra pamokytas suaugusiųjų. Bet visa tai toli pranoksta tik žmonių sumanymus. Jeigu Velykos įvyko ir jeigu tas įvykis iš tiesų tęsiasi šiandien, nieko kito ir negalėtume rašyti ir piešti, atsidūrę kaktomuša su mirties siautėjimu.

Saldus medi, vinys saldžios, keliama saldi našta, – giedojo mūsų bažnyčios ir bažnytėlės penktadienį, bučiuodamos kryžių, už kurį, kai pagalvoji, nieko karčiau pasaulyje negalėtų būti. Gal anas trigubas kryžiaus saldumas – tik sentimentalus savęs apgaudinėjimas, kaip nesyk pasitaiko mūsų religinėse programose? Toks įtarimas liktų, jei istorijoje ir savo atmintyje nerastum patvirtinimo, kad kentėjimų ir negandų puslapiai kažkieno ranka nuolat išmarginami linksmais, net valiūkiškais raštais. Kartais dėl to būna pikta ir apmaudu, įsižeidęs norėtum čia pat ištrinti, nematyti, pakeisti juos kitokio pobūdžio komentarais.

Velykų proga tikrai nebūtina taškytis šampanu ir klykti, jog viskas – tik į gera, kad ir kiek pasaulyje būtų kraujo ir ašarų. Ne toks scenarijus paliktas iš ano šiurpaus rytmečio, kai Jėzaus mokiniai rado tuščią kapą ir išgirdo, kad jų mokytojas gyvas. Niekas ten nesveikino su pavasariu ir nelinkėjo puikios nuotaikos. Kryžiaus ženklas toliau lydėjo ir lydės Bažnyčią, kiekvieną žmogų. Ant jo bus ir mūsų vardai, visai neatsiklausus, ar to norime. Ant jo taip pat neišvengiamai atsiranda ir saldus, žaismingas, anuos Briuselio vaikų piešinius primenantis Viešpaties, mirties ir nuodėmės nugalėtojo, autografas. Net jeigu jo neprašėme ir nesitikėjome.

Kas iš to? Nieko stebuklingo. Galimybė giminiuotis su Velykų pasakojimais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"