Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Velykos ir viščiukai

 
2017 04 15 6:00

„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite.“ Štai aš jums tai paskelbiau.“ Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.“

Iš Evangelijos pagal Matą

Visai prieš Velykas, dėliodamas senus atvirukus, netikėtai pagavau kitų, tolimų ir man nežinomų, Velykų aidą. Vizitinės kortelės dydžio sveikinimą su šventiškais, iš džiaugsmo net prasižiojusiais geltonsnapiais viščiukais ir tradiciniu: „Sveiki sulaukę Šv. Velykų!“ Ta proga kitoje pusėje palinkėta: „Mušk, valgyk margučius ir žudyk viščiukus.“ Pasirašęs Petras iš Rytų. Dailus įgudusio rašyti prieškario inteligento braižas, nė vienos klaidelės, tikrai ne kaimo bernas išdykavo. Bet kodėl tie vargšai viščiukai pasmerkti sunaikinti? Juk ne dėl paukščių gripo epidemijos, nebuvo jos tais laikais. Aišku, Petras iš Rytų juokavo. Norėjo pasirodyti kietas. Sveikinimo adresatas ar adresatė skaniai kvatojosi ir įsidėjo kortelę knygon, kad išliktų prisiminimas. Išliko, kaip matyti. O gal, sakau, tokius velykinius linkėjimus siuntė protingas ir šmaikštus kunigėlis, bergždžiai dėstęs savo parapijiečiams, kad Kristaus Prisikėlimas yra daugiau nei šventinis stalas ir pavasario grožybės? Tolyn nuo bažnyčios visus viščiukus!

Velykos, siekdamos apčiuopiamumo, natūraliai persikelia į kitas patirtis ir pavyzdžius. Jei reikia kokio nors žmogiškai įmanomo ryšio su evangelijų istorijomis, Prisikėlimo liudininkus perkuriame pagal savo pačių paveikslą ir panašumą.

Bet jeigu taip ar panašiai, Petrui iš Rytų nepasisekė. Ir toliau, ieškant Velykų šventės aktualumo, viršų ima oras ir kiaušiniai. Koks jų kiekis šįmet siūlomas vartotojams. Kaina, lukšto spalva, maistinės savybės, virimo taisyklės. Kitas televizijos kanalas mėgins būti dvasingesnis ir aiškins apie kiaušinio simboliką bei kosminius ypatumus. Žinoma, dar prisideda margučių tradicija, dažymo technika, santykis su lietuvybe, liaudies meistrai, viskas iš serijos „Duokim garo“.

Ar tikrai reikia pykti ir bartis, ypač sielų ganytojams, kad didžioji, pagrindinė krikščionių tikėjimo žinia, tapusi liaudies švente ir sutampanti su pavasariu, išsilieja smagiomis viščiukų trelėmis? Neįmantrūs, adaptuoti papročiai, įgiję dar ir sovietmečio prieskonio, toliau lydi mūsų Velykas ir kitas šventes. Galima peikti, šaipytis išsijuosus, kol ilgainiui pati kritika tampa bambėjimu ir banalybe. Na taip, viešųjų ryšių prasme Evangelijai su savo fantastiniais paveikslais čia striuka. Nuo ano rytmečio, kai nukryžiuotas ir palaidotas Jėzus pasirodė savo mokiniams, niekas daugiau nėra sutikęs (ir greičiausiai nesutiks) žmogaus, išėjusio iš kapo duobės. Velykos, siekdamos apčiuopiamumo, natūraliai persikelia į kitas patirtis ir pavyzdžius. Jei reikia kokio nors žmogiškai įmanomo ryšio su evangelijų istorijomis, Prisikėlimo liudininkus perkuriame pagal savo pačių paveikslą ir panašumą. Jie esą labai mylėjo savo mokytoją, labai pasigedo jo, labai troško ir stengėsi, kad jis būtų gyvas. Jų atmintyje ir darbuose. Įspindus balandžio saulutei. Tą patį uždavinį gauname ir mes. Nežudykime viščiukų, nes jie nekalti. Ir visai nesikėsina į dvasinį Velykų turinį. Antai net evangelijose kelis sykius pažymėta, kad prisikėlęs Kristus valgė su mokiniais. Margučiai neminimi, bet buvo duona ir žuvis, laužas ant ežero kranto, žodžiu, tikra pavasario šventė. Panašiai kaip dabar.

O kas tada yra tas dvasinis Velykų turinys, kuris išlieka ir nepaiso nei laiko, nei papročių? Niekada nesužinosime ir nepajėgsime įsivaizduoti, kaip viskas vyko ten, Jeruzalėje, auštant pirmajai savaitės dienai. Lakoniški, tarsi pusbalsiu dėstomi evangelistų pasakojimai palieka ne tik paslapties, bet ir absoliučios staigmenos, neįmanomumo įspūdį. Keturi kanoniniai Prisikėlimo aprašymai kartu su velykine apaštalo Pauliaus teologija yra gana skirtingi, ir ta aplinkybė ne paneigia, o tik sustiprina anų įvykių ir patirčių istoriškumo galimybę. Neriant į velykinio tikėjimo gelmes, visada laukia šiurpulinga prielaida, jog evangelijos kalba tiesą, nors laboratoriniu būdu jos nepatvirtinsi ir nepakartosi.

Dar lieka pirmųjų krikščionių per Velykas išgyventa ir suformuluota mintis apie naująją Dievo kūrybą, kuri pradedama Jėzaus kryžiumi. Tarytum į žmonių istoriją būtų įdiegta kita programa, pavaldi nebe kaltės, bausmės, mirties įstatymui, bet gailestingumui ir meilei. Naujosios kūrybos tikrumas nepriklauso nuo mūsų sėkmės, pergalių, geros savijautos ar pavasario. Bet priklauso šiek tiek nuo to, ar drįstame ja tikėti ir būti jos dalininkais.

Viščiukų cypsėjimas, margučiai ir visa velykinė kulinarija yra tam, kad mirtinai neišsigąstume to, kas staiga vienoje ar kitoje vietoje, dažniausiai ne per pačias Velykas, blyksteli kaip anos programos rezultatas. Taigi dar sykį: Jūs nebijokite! Ir – sveiki sulaukę Šv. Velykų.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"